Vasario 14d.

Vasario 14 dieną - praktiškai viduryje ilgojo savaitgalio vėl teko kovoti keliais frontais futbolo aikštėse. Šį kartą - kur kas sėkmingiau.
Šeštadienis prasidėjo nuo kelių genių išvykos į Ukmergę, kur vietos pirmenybėse Ukmergės Veteranas nugalėjo varžovus ir iškopė į finalą.
Po to rinkomės į Sportimą, kur susitikome su Bekento ir Fazės komandomis. Nepaisant eilinio varžybų susidubliavimo su salės futbolu, nepaisant ilgojo savaitgalio bei dienos labiau skirtos mūsų antrosioms pusėms nei futbolui, paskutinę akimirką paskelbta visuotinė mobilizacija davė vaisių - surinkta ko gero geriausia sudėtis šiame čempionate. Labas - Ovkė, Tadas, Pajuodis, Mindė, Mantas, Svaika, Apkė, Egis, Cica, Marko, Čipsas ir Zenga. Visiems didelė pagarba, kad pasikoregavo savo planus ir sugebėjo pasirodyti varžybose.
Taigi, pirmose varžybose su Bekentu išleidome mūsų jaunimą ir pabandėme palaikyti didelę varžybų spartą. Ir tas mums puikiai pasisekė. Bene 15 pirmųjų žaidimo minučių Bekentas atsimušinėjo ir jeigu ne puikiai sužaidęs jų vartininkas galėjome pirmauti 3-0. Bet įmušti nepavyko. Atlaikę šturmą Bekentas apsiprato su tempu ir įmušė pirmą savo įvartį. Tai mūsų neišmušė iš vėžių ir lipome toliau. Atrodė tuoj tuoj ir išlyginsime, bet vis pritrūkdavo tikslumo lemiamais momentais. Maža to, po kontratakos tapo 0-2. Likus 10 minučių pabandėme dar užsikabinti, bet jau tada buvo aišku, kad Bekento šiandien nebeįveiksime, žaidimas palaipsniui išsiderino ir rungtynių pabaigoje prasileidome ir trečią įvartį. 0-3 - Visiškai ne pagal žaidimą, bent jau taško verti buvome (jei ne trijų), bet kaip sakoma sėkmė lydėjo stipresnius. O gaila...
Antrose varžybose su Faze, jau buvo visiškai kito kalibro priešininkas ir didelio vargo visų rungtynių metu neturėjome. Pagaliau nudžiugino didelis įmuštų įvarčių skaičius - net 11. Nepaisant to, neišnaudotų progų buvo dar daugiau. Bene kiekviena mūsų ataka galėjo baigtis įvarčiu ir jų galėjo būti gerokai per dvidešimt. Galutinis rezultatas 11-4 ir svarbiausia, kad žaidimas Sportimoje šį kartą tikrai buvo gražus. 
Palaipsniui persikėlėme į VPU salę, kur laukė rimta dvikova su Panevėžio SFK komanda. Praėjusiais metais užėmus antrą vietą, panevėžiečių tikslai ir šiemet ko gero nemažesni. Bet, tiesą pasakius, didelio įspūdžio varžovai šiandien nepadarė. Gal mes gerai sužaidėme, gal varžovai mūsų neįvertino, bet per 35 minutes nesukūrė varžovai nei vienos ypatingai rimtos progos prie mūsų vartų. Po pirmo kėlinio vedėme 2-0, antrame mušėme trečią ir tada pakriko panevėžiečių nervai. Per penkias minutes jie sugebėjo gauti bene penkias pražangas, kai kurios jų buvo tikrai grubios ir vertos geltonų kortelių, tada pradėjo pulti teisėjus, gavo bene tris geltonas korteles už kalbas, vienas jų fanas rodė savo išprusimą pusę kėlinio įžeidinėdamas teisėjus bei žaidėjus iš balkono. Blaiviai mąstant, iš septynių baudų antrame kėlinyje galbūt tik paskutinės galėjo teisėjai nešvilpti ir galėjo duoti vieną - kitą baudą į mūsų pusę papildomai. Ir viskas. O daugiau nė pro kur šiandien panevėžiečiai mums neprilygo ir jei ne jų vartininkas Liubauskas, būtų buvęs sutriuškinimas. Galutinis rezultatas 5-2, graži ir užtikrinta pergalė, o svarbiausia, kad labai solidžiai sužaista gynyboje. Varžovai realių progų sukūrė tik gale, žaisdami penkiese, o jų smūgius iš toliau visų rungtynių metu užtikrintai gaudė Zenius. Smagi pergalė, lyg ir tempą neblogą pasigavome, gaila, kad turai du beliko... Ech jeigu ne tie penki prarasti taškai pirmame rate (su Nautica ir Viči), dabar ir lentelė žymiai smagiau atrodytų o ir paskutiniai du turai būtų buvę aukso vertės...
Kitą savaitgalį SFL fronte atostogos, o saliniai turės nelengvą išvyką į Kauną, kur priešpaskutinio turo varžybose susitiks su Nautaros komanda.
O dabar visi sveikiname Aidelį ir Vilmą su šeimos pagausėjimu - vakar mūsų gyvenimo būdo klubas pasipildė šokejele, Luka jos vardas! Valio!