Aktas - Užupis: keturi kėliniai!

Pagaliau ir vėl sekmadienis, ir vėl mus džiugina futbolas. Smagu, kad ne tik futbolas, bet ir pergalės. Su dideliu noru Geniai suskrido į Bukiškes ir visi laukėme nuožmios, bekompromisės ir kietos, bet negražios ir nerezultatyvios kovos, kas dažniausiai nutinka su Užupio komanda. Visgi atėjo ta diena, kai šiuos kerus išsklaidėme ir galėjome mėgautis dažnais įvarčiais. Dar didesnį ūpą kėlė tai, jog žinojome, kad šįkart už savo gimtadienį turėjo „pasilyginti“ komandos psichologas Zenga – ir tikrai deramai „pasilygino“. 

Kol krūva genių rūpinosi tauriaisiais gėrimais ir šašlykinės priežiūra, smagus vienuoliktukas žengė aikštėn: Sauliukas vartuose, gynybos centre tvarkėsi Nerka ir Dainiukas, jiems, karts nuo karto pasijungdami į atakas, padėjo Tadas kairėje ir Ovkė dešinėje, vidury viską į savo rankas paėmė Andžeika, seniai matytas Petras ir Mindė Mikulskis, iš kraštų Mindaugėlis ir Aidelis, smaigaly dirbo Virgis. Šalia aikštės bet kada pasiruošę išbėgti nekantravo Šnioka, Ramas Kinta, Gelmis, Marko ir taip ir neišbėgęs, o trenerio pareigas pasirinkęs Samas. Brofkėje, kaip visada, irgi nebuvo liūdna, kur šypsojos „lyginimosi“ kaltininkas Zenga su Domantu, Čipsas, Zykelis, etatitnis fanas Mindaugėlio tėtis bei Gytulis su savo bernais. Kaip visada buvo be galo malonu matyti ir Genių damas, besimėgaujančias saule ir prižiūrinčias naująją kartą.

Kol brofkė lūžo nuo vaikų slėpynių ir suaugusiųjų „trakštelėjimų“, aikštėje aktiečiai irgi nesnaudė – jau pirmąją minutę Mindaugėlis atliko akcentuotą perdavimą iš kairiojo krašto į baudos aikštelę, o ten savo šanso jau laukė Andžeika ir pro šalį nemušė. Užtikrintas smūgis ir 1 – 0 mūsų naudai jau pirmąją rungtynių minutę! Ne paslaptis, jog žaidžiant su užupiečiais per varžybas apskritai sunku sulaukti bent vieno įvarčio, tad tokia pradžia nuteikė tikrai smagiai ir optimistiškai. Po tokių greitų įvykių nei viena komanda net nemanė nusiraminti, bet kūrė atakas viena po kitos. Nespėjome nei žmoniškai trakštelti už tokią puikią pradžią ir gavome tokį patį greitą antausį iš varžovų. Prasižengėme maždaug už dvidešimties metrų nuo savo vartų, tad varžovai gavo galimybę parodyti, kaip moka realizuoti tokias situacijas. O pasirodo moka! Smūgis nebuvo stiprus, bet svarbiausia buvo taiklus – sienelėje stovėję aktiečiai galėjo tik pauostyti kamuolį, o Sauliukas techniškai virš gyvatvorės permesto kamuolio jau nebespėjo sugaudyti: 1 – 1, o sužaista tik 10 minučių, tad kova prasidėjo iš naujo.

Kuriam laikui kova lyg ir bandė persimesti į aikštės vidurį, bet kamuolys ten ilgai neužsibūdavo, bet būdavo siunčiamas į priekį, kuomet ir į vieną, ir į kitą pusę nuvilnydavo pavojingos atakos. Realios iniciatyvos nesugebėjo įgauti nei varžovai, nei mes – kova buvo visiškai lygi, o momentų įvarčiui pasiekti buvo ne vienas ir ne du. Užupis pavojingiau atakavo nuo kampinio žymos ir po pavojingų baudos smūgių, o Geniai pavojingas atakas regzdavo iš žaidimo. Apsikeitus atakų gausa, 16 rungtynių minutę Aidelis dešiniajame krašte padarė tai, ką labiausiai mėgsta daryti – atliko keletą klaidinančių judesių ir, palikęs varžovą užnugary, nurūko pagal galinę liniją, kur, pamatęs iš gynybos gniaužtų pasprukusį Virgį, apdovanojo jį rezultatyviu perdavimu. Virgis šovė užtikrintai, nepalikdamas net menkiausių šansų varžovų vartų sargui: 2 -1!

Užupis vėlgi puolė lyginti, bet Geniai net nemanė sustoti ir toliau grasino priešininkų vartams. Kova tapo kietesnė ir po kelių grubesnių pražangų rungtynių arbitras Zigma taip pat gavo progą pasireikšti, švaistydamasis geltonomis kortelėmis, ir, sakyčiau, labai laiku suvaldė emocijas, o kova vėl tapo gan korektiška ir taip išsilaikė iki varžybų pabaigos. Po vienos iš pražangų atsirado proga ir mums parodyti, ko esame verti, kai stojame realizuoti baudos smūgius. Šį kartą jį atliko Andžeika – pavojingai smūgiuotą kamuolį atrėmė vartininkas ir tik akimirkos trūko kažkuriam iš genių nubausti užupiečius trečiąjį kartą. Neilgai trukus jau varžovai atliko itin pavojingą perdavimą į mūsų baudos aikštelę, kur aukštai pašokęs užupietis techniškai galva nukreipė kamuolį į tolimąjį vartų kampą. Varžovai kėlė rankas, linijos teisėjas kėlė vėliavėlę, o paskutinis ranką pakėlė Zigma ir mes galėjome lengviau atsipūsti – užfiksuota nuošalė. Pirmas kėlinys ritosi prie pabaigos, o Užupis sukūrė dar vieną pavojingą progą – iš toli smūgiuotas kamuolys pataikė i virpsto ir skersinio sandūrą, šioje situacijoje prisidėjo Majoras! Išėjome ilsėtis rezultatui esant 2 – 1 mūsų naudai.

Antroji rungtynių pusė prasidėjo taip pat aktyviai, kaip ir pirmoji. Jau antrąją minutę Andžeika pavojingai smūgiavo galva. Pradžioje iniciatyvos vėlgi neturėjo nei viena komanda, o atakos ritosi tai į vieną, tai į kitą pusę be atvangos. Prabėgus 15 minučių tas pats Andžikas, neužtikrintai sužaidus varžovų vartininkui, nubaudė varžovus antrąjį kartą ir rezultatas tapo 3 – 1! O jau po minutės Sauliukas gavo progą parodyti savo meistriškumą ir, maždaug iš dvidešimties metrų smūgiuotą kamuolį atrėmė užtikrintai. Tuomet keletą minučių sekė mūsų vartų apgultis – Užupis kėlė keletą kampinių iš eilės, atliko porą baudos smūgių, bet laimei Genių gynyba dirbo užtikrintai. Apskritai verta paminėti, jog varžovų keliami kampiniai ir realizuojami baudos smūgiai buvo tikrai pavojingi. Visgi varžovai, nerealizuodami to, ką sugebėjo susikurti, po truputį pavargo ir pradėjo pasiduoti, o mes nesnaudėme ir toliau kūrėme pavojingas atakas. 30 – ąją minutę kamuolys netikėtai buvo pasiųstas į baudos aikštelę, kur labai sėkmingai įkirtęs Andžikas užtikrintai kaire koja patikrino apatinį vartų kampą, kuris įtampos neatlaikė ir praleido kamuolį kiaurai tinklą, palikdamas žaidėjus kelti rankas - vieniems iš džiaugsmo, kitiems iš nuostabos. Visgi teisėjas parodė ranka į vidurį ir oficialiai gavome teisę pasidžiaugti ketvirtuoju įvarčiu. Užupis galutinai nuleido rankas, o Geniai forsavo. 43 – ąją minutę Tadas iš gynybos atliko perdavimą Andžikui, kuris nuo skersinio galutinai sušaudė varžovų vartininką ir rezultatą padarė nebepadorų: 5 – 1!

Kad ir kaip sunkiai nuolatos susiklosto varžybos su Užupiu, šįkart galėjome pasidžiaugti sutriuškinimu, dar smagiau, jog per vienas varžybas įmušėme tiek įvarčių, kiek, greičiausiai, šiai komandai nesame įmušę per visą mūsų oficialių susitikimų istoriją... Andžikas šiandien, ant brofkės palikęs savo gerbėjų būrį, buvo caras ir apdovanojo mus visus savo pokeriu! Apskritai šiandien užtikrintai sukovojo visi Geniai – buvo tikrai smagu žiūrėti! Atskirą pliusą norisi uždėti Samui, kuris buvo priverstas nuvažiuoti iki pačios Baltijos jūros ir atvežti mūsų vartų sargą į varžybas, kuriam taip pat „užpliusuojame“ už efektyvų Labo pavadavimą. Varžovams tradiciškai padėkosime už gerą kovą, kurios rezultatas, sakyčiau, visgi neatspindi.

O dabar - trečiasis kėlinys! Su puikia nuotaika po tokios smagios pergalės, susibūrėme aplink tauriuosius gėrimus ir gardžiai kvepiantį stalą, kurio kaltininkas buvo gimtadienį atšventęs Zengelė. O įsisiūbavom ne juokais! Tadas vis garsėjo, Mikulskis vertė visus iš koto savo neeiliniais pokštais. Petro Tomutė sviedė akmenuką į Zengelės daržą, kad jai trūksta brendžio ir akto marškinėlių (dabar teko vilkėti Reo) – manau šią klaidą kitam kartui pataisysime. Šis akmenukas, savaime suprantama, buvo pokštas, nes Zenga tikrai deramai pavaišino Genius. Nors atrodė, kad tauriųjų gėrimų netrūks, bet Geniai pasijuto, jog šiandien ne sekmadienis ir jau galėjai girdėti šnabždesius, kur čia palikti mašinas, o gėrimai baigėsi. Tuomet situaciją „truktelėjo“ Gelmis nežinia iš kur pastatęs dar butelaitį. Jis oficialiai buvo užrašytas Apkei ir Burzdikėliui, kurie, drįstu priminti, dar „nepasilygino“, o mes pradėjome švęsti Apkės gimtadienį pačiam nedalyvaujant. Lemtingi žodžiai buvo ištarti brolio O: „Dabar visi pas mane į pavėsinę!“ Geniai – paukščiai nekuklūs – mandagiai neatsisakė, kelios minutės ir visi susipakavę išskubėjo patikrinti Ovidijaus pavėsinės tvirtumo.

To dar nebuvo – 4 kėlinys! Dalyviai: Ovkė, Gelmis, Piktas, Čipsas, Marko, Kinta, Šnioka, Tadas, Mikulskis, Petras ir Toma. Valakampiai tai, manau, įsimins! Piktas paskambino ir prabilo: „kad tu matytum kas čia darosi, pabaigos nematyt!”. O skambino todėl, kad ant kortos pastatytas taurusis gėrimas, dėl kurio, kaip supratau, susilažino Piktas su Gelmučiu prieš likusius. Lažybų objektas – Dūdėnas – ar jis uteniškis, ar panevėžietis? Rimta dilema! Pateikiu viktorinos atsakymą: gimė Kaune, registruotas Utenoje, nuo 5 metų gyveno Panevėžyje ir pagaliau atvyko krimsti mokslų į Vilnių. Cituoju Juozą: „aš uteniškis – Panevėžys tik tarpinė stotelė!“ Nežinau, kaip vyrai išsprendė savo reikalus, bet viliuosi, jog sužinosiu. Daugiau Pikto nebegirdėjau, nes fone aiškiau, nei visi girdėjosi mūsų Tadas – tiesa pasakius, buvo sunku suprasti ar jo balsas sklinda iš telefono, ar čia Fabijoniškėse pro mano balkoną! O aš ten nebuvau, ir alaus midaus negėriau, ir per barzdą nevarvėjo....

Zykelis