Trečias kartas nemelavo. Mes finale!

Atleidę kažkiek vadeles čempionate, šiandien koncentravomės ties SFL Carlsberg taurės pusfinalio varžybomis. Trečius metus iš eilės bandėme perkopti pusfinalio barjerą. Ir šį kartą mums pavyko. Itin dramatiškose varžybose po baudinių serijos džiaugėmės taip, lyg būtume iškovoję taurę. Na, o bet apie viską iš pradžių.

Susirinkome kaip visada solidžiai, vėl turėjome dvi sudėtis, tačiau šį kartą pamačius Fakyrų suolelį suratome, kad bus karšta. Jų buvo ne mažiau nei mūsų ir noro žaisti finale jie turėjo ne mažiau nei mes. Pradėjome taip: Labas – Dainiukas, Tadytis, Ovkė, Mindaugėlis – Ignas, Petras, Vaidutis, Juozas, Virgis – Mantas. Bet kada į aikštę buvo pasiruošę išbėgti Pajuodis, Svajka, Gelmis, Romas, Apkė, Šnioka, Andrius, Ramas K.. Deja, bet visiems tokio kalibro rungtynėse pažaisti nepavyko. Nepersirenginėjo šį kartą Egis, Nerka, Gytulis, Čipsas, Zykelis ir netgi Šalnelė buvo. Vien dėl to negalėjome šiandien pralaimėti! Na ir Juozo mergaitė nepatingėjo atvažiuoti iš Utenos - šaunuolė! Permečiau akimis sudėtį ir iš tų žmonių, kurie galėtų sustiprinti mūsų atakuojančią grandį, pasigedau tik 4 žmonių – Turkijoje esančius Samą ir Aidelį, už kortas besiilsintį Mikulskį ir „laisvadienį pasiėmusį“ Andžiką.

Varžybas pradėjome užmigę, nuo pat pradžių adidasas mūsų neklausė, negalėjome jo nei perduoti nei sustabdyti. Kaip ne keista, varžovai su tokiomis problemomis nesusidūrė ir nuo pirmų minučių pradėjo grasinti mūsų vartams. Nemažai bėdų prisidarėme patys, perlaikydami kamuolį ir trumpindami perdavimus savo aikštės pusėje. Varžovai tuo sėkmingai naudojosi ir vienas po kito patikrino abudu mūsų virpstus, o galiausiai sekė ir du identiški įvarčiai. Kairėje pusėje nesusitvarkome su varžovu, tada subyra centro gynyba ir jų puolėjas visiškai laisvas muša du tokius pačius įvarčius iš kokių 10 metrų. Darome korekcijas - nuo keitimo išeina Pajuodis, užima priekinio gynėjo poziciją, Tadytis stumiamas į kraštą, Virgį keičia Svajka ir vargais negalais įjungiame aukštesnę pavarą. Žaidimas išsilygina ir netgi tarpais atrodome geriau, susikūriame momentų smūgiams iš toliau, deja, jie netikslūs arba tiesiai į varžovų vartininką. Po vienos iš atakų keliamas kamuolys į baudos aikštelę, Spetyla aukštai iššokęs gaudo kamuolį ir susidūria su savo komandos gynėju. Kamuolys išsprūsta iš rankų, nukrenta Vaidučiui ir šis švelnina rezultatą. Deja, bet teisėjas įžvelgia Vaidučio pražangą, su kuria mes visiškai nesutikome. Daugiau antrame kėlinyje nieko ypatingo nesukūrėme nei mes nei varžovai ir prie 0:2 einame kažkiek atsipūsti ir aptarti esamą situaciją.

Antrame kėlinyje gynėjai gavo užduotis žaisti kiečiau ir arčiau varžovų, saugams, kraštams ir puolėjui judėti greičiau bei žaisti plačiau ir išėjome tik su viena mintimi – bent jau išlyginti rezultatą. Netrumpą laiko tarpą žaidimas vis dar buvo lygus, kamuolį lyg ir laikėme, bet varžovų atakos irgi vertė nerimauti, laimei gynėjai jau dirbo geriau ir Labas antrame kėlinyje prastovėjo praktiškai be darbo. Lemiamas rungtynių lūžis įvyko, sakyčiau, kokią 70 minutę, kai po Igno pakelto kampinio Juozas galva sušvelnina rezultatą. Nuo to laiko perimame iniciatyvą į savo rankas ir bandome lyginti. Tiesą pasakius, kad super daug šimtaprocentinių progų mes neturėjome, galbūt išskirti galima būtų neuždarytą skersą, kai berods Juozas griūdamas nepasiekė kamuolio ir nenukreipė jo į tuščius vartus ir Manto(?) nepavykusį smūgį iš puikios padėties, kai varžovų baudos aikštelėje buvo kilęs gaisras. O visumoje varžovų gynėjai vis dažniau klydo ir mums atsirasdavo vis daugiau erdvės jų pusėje. Tačiau laikas artėjo link pabaigos, varžovai be ceremonijų nešdavo kamuolį toliau nuo savo vartų, keli smūgiai sekė toli už aikštės ribų ir vis dažniau kaltindavo teisėją blogu švilpimu. Atsirado daug bereikalingų diskusijų ir atmosfera įkaito iki masksimumo. Mano galva, teisėjas švilpė teisingai ir apart mūsų neužskaityto įvarčio didesnių klaidų nepadarė. Ir kas patiko, tai, kad teisėjas sugebėjo suvaldyti emocijas be kortelių. Grįžtant prie varžybų, rezultatą išlyginome likus 20 sekundžių iki varžybų pabaigos... Jau per pridėtą laiką po Igno perdavimo iš kairės, Juozas griūdamas sugeba įveikti gynėją ir vartininką. 2:2! Ir einame mušti baudinių. Psichologinis „nastrojus“ kaip ir mūsų, ir mušame užtikrintai. 

Chronologija (eiliškumo tiksliai neatsimenu, bet lyg ir taip):
Fakyrai 0-1
Petras 1-1
Fakyrai 1-2
Svajka 2-2
Fakyrai 2-3
Pajuodis 3-3
Fakyrai 3-4
Juozas 4-4
Fakyrai virš vartų 4-4
Dainiukas 5-4 ir šokame pergalės šokį!

Reziumuojant, tai vistik trečias kartas nemelavo. Prieš du metus pusfinalyje po pendelių kritome nuo Navigatorių, praeitais metais rungtynių pabaigoje nuo Creditinfo komandos, o dabar trečią kartą iš eilės pusfinalyje nusišypsojo fortūna ir mums.

Didelė pagarba visiems už antrame kėlinyje parodytą ryžtą ir valią, neatsimenu, kada būtume išlindę iš 0-2, juo labiau, kad rezultatas išlygintas paskutinėmis rungtynių akimirkomis. Gal kiek neramina mūsų gynybos grandis, paskutiniu metu padaranti nedovanotinų klaidų, netraukia ir Labas, bet džiugu, kad ir tokiais atvejais sugebame pasiekti teigiamą rezultatą. O šiandien ypač didelį pliusą dedu Ignui, visas varžybas jis puikiai atidirbo tiek ginantis, tiek atakuojant. Labai patiko Svajka, sužaidė kone geriausias varžybas šiame sezone, na ir negaliu nepaminėti du įvarčius šiandien įmušusio Juozo. Po kelių blankių, netgi sakyčiau „nefartovų“ rungtynių iš eilės iššovė ir jis. Ir iššovė taip, kad lapkričio 6 dieną, 16 valandą, Sportimoje žaisime Carlsberg taurės finalines varžybas su Snoro komanda. Liko tik vienas žingsnis, bet neperšokus upelio gi nesakysime op.

O dabar ruošiamės savaitgaliniam turnyrui Juodkrantėje ir sekmadienio rungtynėms vėl gi su Fakyrais. Šitų rungtynių varžovai nesutiko nukelti į darbo dieną, todėl ypatingai didelis prašymas tiems, kas į Juodkrantę nevažiuoja – pasiplanuokime savo laiką ir būkime šį sekmadienį Nemenčinėje 17 valandą. Juk taškų jau barstyti nebegalime, jeigu norime kažką nuveikti ir šiemet. O mes juk norime?

p.s. Aprašymas bus papildytas nuotraukomis, bet tai jau rytoj