Kaip Labas Fakyrams Kalėdas padarė...

Rinkomės į Nemenčinės košmarą sunkokai. Tačiau lyginant su varžovais, mūsų buvo 22 – žaidžiančių 15, varžovų gi tik 12. Kalbant apie priešistorę tai varžovai nenorėjo nukelti varžybų į darbo dieną, motyvuodami, kad sekmadieniais jie geriau renkasi. Lyginant su trečiadienį vykusiomis taurės varžybomis, tai jų buvo dvigubai mažiau – iš pradžių kažkiek net pikta pasidarė, kad patys nesurinko savo stipriausios sudėties o ir mums neleido to padaryti. O ir grįžti iš Juodkrantės teko ankščiau. Vistik, kaip parodė rungtynių eiga, tai jiems buvo į naudą.

Mūsų sudėtis: Labas – Cica, Andrius, Šnioka, Ovkė - Dainiukas, Ignas, Vaidutis, Apkė, Tadas – Ramas. Nuo keitimo jungėsi Samas, Gelmis, Nerka, Romas. Brofkę šiandien sudarė: Čipsas, Zenga, Piktas, Aidelis, Stanelis, Zykelis ir Gulbė.  

Apie varžybas rašyti kaip ir nėra ką, tiesiog pateikiu varžybų chronologiją savo akimis:

~ 10min. 0:1 – Keliamas kampinis iš dešinės pusės ant pirmo virpsto ten iššokęs varžovas aplenkia Dainiuką ir iš praktiškai nulinio kampo muša įvartį man tarp ausų. Nu nieko, laiko dar turime susitvarkysime, pagalvojau.

~ 30min. 0:2 – Kamuolį varžovai muša toli mūsų gynėjams už nugarų, bėga vienas jų puolėjas, kamuolys atsimuša į žemę ir ties baudos aikštelės linija pakyla į galvų aukštį. Pagalvojau, kad jeigu gaudysiu, galiu su kamuoliu persiversti už linijos. Geriau kumščiuoti. Kumščiuoju kamuolį taip kad, pastarasis pataiko varžovui į galvą ir šis nubėga mušti antro įvarčio. Istorija kartojasi, pagalvojau, vėl lipsim iš nulis-du antrame kėlinyje.

~ 55min. 0:3 – Po baudos smūgio iš kairės, kamuolys keliamas ant tolimo mūsų virpsto, šaukiu mano, gynėjas sustoja, bet prie atšokusio nuo žemės kamuolio pirmas suskumba varžovas ir galva permeta kamuolį per mane į tuščius vartus. Kažkaip tuo momentu pagalvojau kad šiandien bus ragas.

~ 57min. 0:4 – Po kelių minučių seka smūgis iš kokių 18-20 metrų, kurį atmušu priešais save, atbėgęs varžovas muša į tuščius vartus. Dabar jau tikrai ragas, greičiau tas košmaras baigtųsi.

~ 60min. 0:5 – Kampinis, kamuolys keliamas ant tolimo virpsto, pagalvojau, geriau liksiu ant linijos, tai nepadeda, nes varžovas galva muša užtikrintai. 

~ 70min. 1:5 – Vienas iš tų linksmesnių epizodų kai kamuolys išimamas ne iš mūsų vartų tinklo. Muša po kampinio galva Gelmis.

~ 65min. 2:5 – Gana greitai mušame antrą savo įvartį, kai Ignas pabėga vienas prieš vatininką ir muša užtikrintai.

~70min. 2:6 – Gaunu į artimą apatinį kampą smūgį iš kairės ir visiems galutinai nusvyra rankos.

~90min. 2:7 – Išbėga varžovų puolėjas vienas prieš mane, išeinu pasitikti ir gaunu permetimą už nugaros.

Kas įdomiausia, kad net ir esant tokiam rezultatui, nebuvome prastesni už varžovus. Žaidimas iš esmės buvo lygus, tarpais geriau atrodė tai viena tai kita komanda. Bet kai gaunam tokius įvarčius, nusvyra ir rankos, nebebėga ir kojos... Ir ką čia bepridursi, sudėtį po Juodkrantės turėjome „pagerintą“, bet nepaisant to, galėjome pasipriešinti ir esant tokioms aplinkybėms.

Pamirštam visą šitą nesąmonę ir ruoškimės (Labas eina į bažnyčią) kovai su Užupiu.

Po varžybų išskubėjome visi į šalia stadiono esančią pirtelę (dėkui piktam majorui) ir visi drauge stebėjome puikią Lietuvos rinktinės kovą dėl bronzos medalių. Su pergale visus bent jau šitame fronte!

Fakyrų Kalėdų senelis Labas