Bekentas - Aktas 1:0

Jau kelias dienas prieš varžybas kilusi euforija, pasibaigė. Plačiai išreklamuotos rungtynės su Bekentu, sukėlė nemažą ažiotažą mėgėjų futbolo terpėje ir netgi buvo pavadintos net Lietuvos derbiu. Čia gal kiek ir perlenkta lazda, bet esmės tai nekeičia, tai buvo tikrai gero lygio varžybos, kur niekas nenorėjo „mirti“... 
Iš karto norėčiau pasveikinti Bekento komandą, tapus čempionais. Ko gero ši komanda ir buvo stipriausia šių metų čempionate. Jeigu žaidybine puse, jiems ir galėjo prilygti pirmasis septintukas, tai taktiškai ši komanda buvo visa galva geresni.
Šiandien abi komandos surinko praktiškai geriausias sudėtis. Pas mus nebuvo tik 9 žaidėjų iš 35 registruotų. Atmetus žmones kurie yra traumuoti arba archyviniai, tai susirinkimas praktiškai šimtaprocentinis. Neturėjome tik Pajuodžio, Gelmio, Svajkos ir Apkės. Deja, bet tokio formato varžybose pažaisti tegavo 14 žaidėjų. Pradėjome taip: Labas – Nerka, Dainiukas, Mindaugėlis, Ignas – Mindė, Vaidutis, Andžikas, Juozas, Aidelis – Samas. Nuo keitimo: Mantas, Tadas ir Petras. Kitiems gi, teko šį kartą pabūti žiūrovais.
Varžybos prasidėjo be žvalgybos. Nuo pat varžybų pradžios atakos ritosi tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Pirmą realią progą sukūrėme mes – po gero perdavimo iš kairės Samas iš 6-8 metrų nesugeba įveikti vartininko. Po to keliais smūgiais iš toliau atsako varžovai. Atrodo apsiprantame su aikšte, su žaidimo tempu ir įvyksta lemiamas rungtynių momentas. Varžovas kaire puse prasiveržia į baudos aikštelę ir nuo galinės linijos stipriai perduoda kamuolį link vartų. Kaip sakoma – geras pasas neprapuola – ir kamuolį įsimušame sau į vartus. 0-1 ir kelias minutes vyrauja šiokia tokia sumaištis. Nesugebame tiksliai perduoti, sustabdyti kamuolio ir pradedame klysti. Bet neilgam, po truputį įjungiame aukštesnę pavarą ir įsibėgėjame. Užduotis palengvina teisėjas, už grubią pražangą prieš Juozą, varžovui rodoma raudona kortelė. Gal ant raudonos ir netempė, geltona būtų gal teisingesnė kortelė, bet mes dėl to neliūdime, o bandome kibti varžovams į atlapus. Visiškai perimame iniciatyvą ir prasideda neišnaudotų momentų šou. Be to Samo momento pradžioje sukūriame dar tris idealias progas įvarčiui įmušti. Po Samo sienos, vienas prieš varžovų vartininką iššoka Juozas, bet suartėja per daug ir pramuša į jį. Dar po kelių minučių tas pats Juozas griūdamas galva muša virš vartų iš labai dėkingos padėties. Iš 18-20 metrų muša Mindė, vartininkas atmuša kamuolį prieš save ir pirmasis pribėgęs Mantas iš kelių metrų nesugeba pataikyti į vartus. Varžovus nuo įvarčio išgelbėjo tik teisėjo paskelbta rungtynių pertrauka. Pasišnekame, pasidėliojame planus antram kėliniui ir išeiname tik su viena mintimi – laimėti, juolab, kad pagal pirmą kėlinį tai atrodė visai įmanoma užduotis. Deja, bet antrame kėlinyje susidūriame visiškai su kitokiu varžovų pasipriešinimu. Teisingai sustatę savo gynybos linijas, jie per visą antrą kėlinį neleido mums sukurti nei vienos šimtaprocentinės progos. Pavojingų smūgių iš toliau buvo, bet daugiau nieko. Vieną įvartį vistik mes įmušame, bet teisėjas jo neužskaito ir Andžikui parodo geltoną kortą už kamuolio įmetimą į vartus ranka. Varžovai gi bando kontratakuoti ir po kelių jų išpuolių kyla pavojus prie mūsų vartų, bet įvarčio nepraleidžiame. 
Štai tokios varžybos gavosi, arba nesigavo, arba dar kas nors, bet yra kaip yra. Čempionatas mums baigėsi, ir smunkame lentelėje žemyn. Užupis jau mus aplenkė, rytoj gali aplenkti ir Fakyrai. Lieka du turai ir aišku tik tiek, kad žemiau šeštos vietos nenukrisime. Bet visai įmanomas variantas, kad ir nebepakilsime. Bet kuriuo atveju lieka du turai, per kuriuos bandysime kiek įmanoma geriau pasiruošti taurės finalui kuris ir tampa pagrindiniu mūsų tikslu šiemet.