Taurė - MŪSŲ!!!

Pagaliau! Pagaliau mes iškovojome pirmą trofėjų SFL organizuojamuose čempionatuose. Du bronzos medaliai prieš tai vykusiuose pirmenybėse buvo smagūs, bet tikrai ne tiek, kiek šių metų taurės finalas. Tris metus iš eilės bandėme čia pakliūti, ir tik šiemet tai pavyko. 
Varžovas finale buvo Snoro komanda, pateikusi ne vieną sensaciją šiais metais. Kažkaip nuo pat pradžių galvojau, kad iš kito krepšelio Bekentas be vargo prasibraus į finalą, o mūsų pusėje buvo labai daug nežinomųjų... Bet atsitiko taip, kad Snoras - komanda iš D2 diviziono, vieną po kito, minimaliais rezultatais nugalėjusi aštuntfinalyje Salininkus, ketvirtfinalyje Lics'us, pusfinalyje Bekentą, prasibrovė į finalą. Mūsų kelias į finalą iki pusfinalio buvo lengvesnis - po sudėtingos kovos pirmame etape palaužėme Tec, po to buvo lengvesni varžovai, kol pusfinalyje super sudėtingoje kovoje, po 11-os metrų baudinių prieš Fakyrus žengėme į finalą.
Ruošėmės finalui atsakingai, nebuvo jokių ale nugalėsime be ypatingų pastangų. Natūralu, kad mums buvo klijuojama favorito etiketė, kad ir kaip to nenorėjome. Nes tai kažkiek įpareigoja. Kažkiek nerimo kėlė ir varžovas, būtų Bekentas ar Lics, ar dar kita komanda kažkiek būtų ramiau, nes žinome daugmaž jų pajėgumą ir žinome ko iš jų laukti. Dabar gi - Snoras. Tamsus arkliukas, apie kurį težinojome, kad laimėjo D2 divizioną, bei kad tai yra patyrusių ir jaunų žaidėjų darinys. Bet.... Iš kitos pusės, na jeigu ne dabar, tai kada? Žinojome, kad tai galime ir netgi privalome tai padaryti. Nes taurės finale kasmet turbūt nepavyks sudalyvauti.
Sudėtį nusprendėme išstatyti 4-4-2: Labas - Nerijus, Dainius, Mindaugėlis, Ignas - Petras, Vaidutis, Aidelis, Juozas - Samas, Andžikas. Nuo keitimo pasijungė Virgis, Mantas, Tadas, Pajuodis, Apkė, Ovkė, Gelmis, Romas. Kiti gi aktyviai palaikė iš tribūnų. To palaikymo labai reikėjo, nes praktiškai visi kiti, natūralu, kad palaikė šiandien varžovus.
Iš varžovų šiandien laukėme greitų kontratakų, todėl nusprendėme dėl visa pikta sužaisti keturiais gynėjais, tuo pačiu, mūsų vidurio saugams leidome labiau kurti negu ardyti. Pradėjome kažkiek susikaustę, lyg ir buvome geresni, lyg ir tų momentų susikūrėme, bet varžovai bėgo greičiau ir nė už ką nenorėjo nusileisti. Noro laimėti šiandien jie turėjo ne mažiau nei mes. Ir kiekviena neišnaudota mūsų proga jiems pridėdavo papildomos energijos bei palaikymo iš sirgalių. Tačiau kaip bebūtų, įvartis brendo. Padarėme keletą keitimų - nuo pat pradžių gerai pajautusį žaidimą Igną, stumiame į vidurio saugus, jo vieton Pajuodį, į dešinę paleidžiame Virgį, tai pasiteisina, ir ilgai netrukus, pelnome pirmąjį įvartį. Po Vaidučio smūgio, kamuolys nuo varžovo atšoka Virgiui, ir šis tiksliai smūgiuoja į tolimąjį vartų kampą - 1:0! Labai svarbus psichologine prasme įvartis ir kažkiek lengviau atsikvėpėme. Juolab, kad mušame kėlinio pabaigoje.
Į antrą kėlinį išėjome su mintimis, kad yra 0-0, ir kad privalome mušti antrą. Tačiau gerų dešimt minučių kova buvo lygi ir varžovai vis dažniau lankėsi mūsų baudos aikštelėje ir sukūria progą įvarčiui pasiekti. Pavyko susitvarkyti ir lemiamas rungtynių epizodas įvyko 60-ą minutę, kai po Tado perdavimo iš dešinės Andžikas iš oro kala į devynis. Turbūt pirmą kartą tribūnos nuščiuvo ir po to ilgai plojo mūsiškiui už išpildymą. Snoras po šio įvarčio palūžta ir jau po kelių minučių vėl Andžikas, po gero reido aikštės viduriu, muša trečią įvartį į varžovų vartus. Praktiškai nuo tada tampa viskas aišku tiek mums, tiek varžovams, mes leidžiame pasižaisti visiems ir ramiai užbaigiame rungtynes. Žaidimas išsilygina, mes bandome įmušti dar vieną įvartį, varžovai bent jau sušvelninti, bet rezultatas lieka nepakitęs. Taip ir pabaigiame 3-0.
Rungtynės žiūrovams turbūt nebuvo super gražios. Žaidimas mums klijavosi sunkiai, kažkiek ir atsakomybė slėgė, kažkiek per ilgai laukėme pirmojo įvarčio. Tikiu, kad išnaudojus pirmame kėlinyje susikurtas progas, parodytume kur kas gražesnį futbolą. Bet, taurės finale, ko gero yra svarbesnis rezultatas, o ne žaidimas. Ačiū varžovams už gerą finalą, potencialo Jūs turite, tikiu, kad palaipsniui kopsite aukštyn ir kažkada mes susitiksime ne taurėje, o čempionate. Didelis ačiū ir visiems žiūrovams, atėjusiems palaikyti mūsų komandos, tai mums buvo labai svarbu! 
Toliau sekė pergalės šampanas, nuotraukos, Egio pamėtymas į viršų, rūbinėje vėl šampanas, po to kelionė į Nemenčinę pirtelėn, po to grįžimas miestan į klubą. O kaip gi kitaip? Juk taurė mūsų!!!