Viesulas - Aktas 0:0

Vakarykštėmis rungtynėmis su Viesulo komanda pabaigėme pirmąjį SFL ratą. Galima bus atsikvėpti nuo didžiojo futbolo. Pirmas ratas buvo nelengvas, turbūt pirmą kartą klubo istorijoje buvome įkritę į ganėtinai ilgą nesėkmių ruožą, laimei, pirmam ratui artėjant į pabaigą sugebėjome iš to ruožo išsikrapštyti ir tuo pačiu pakilti iš lentelės dugno. Prieš antrąjį ratą įgijome -6 taškų deficitą prieš trečioje vietoje esantį Ozą ir rudenį bandysime vytis ir tą skirtumą panaikinti.

Vakar ganėtinai vėlyvu ir tuo pačiu vasaros metu labai priimtinu laiku – 20 valandą rinkomės į VPU stadioną. Kas į stadioną atlėkė iš karto iš Estijos (Samas, Zykelis) kas iš Bulgarijos (Aidelis, Cica) kas nuo ežerų ar sodybų, žodžiu rinkomės ir susirinkome tikrai gausiau nei varžovai, turėjome ir keitimų, ir tradiciškai gausų sirgalių būrį. Buvo ir tokių personų pas mumis (Piktas) kurie stebėjo varžybas iš aukštai - iš maždaug kilometro aukščio (nuotrauka apačioje) iš oro baliono. Jis pamatė panašiai tokį mūsų išsidėstymą:

                                                      Labas 

                                                   Dainiukas

             Tadas                              Andrius                         Gelmis

  Virgis                     Petras                           Mindaugėlis               Aidelis 

                                                     Mindė

                                                    Samas

Nuo keitimo jungėsi Svajka, Gelmis, Cica, Apkė. Dar buvo pasiruošę žengti Čipsas ir Romas. Plius turėjome Zengą, Nerijų, Andžiką, Šnioką, Zykelį, Ovkę, didelį būrį merginų ir vaikų.

Nuo pirmų minučių perėmėm iniciatyvą, gerų 20 minučių visai neblogai raičiojom kamuolį, bandėme žaisti tiek kaire puse per Aidelį, tiek viduryje Petras su Minde ieškojo Samo, tiek bandydavom pajungti gausų sirgalių būrį turėjusį Virgį. Bet pro sutankintą varžovų gynybą ypatingai priartėti prie vartų nepavyko. Įsiminė Samo smūgis iš 16 metrų į artimą kampą, bet vartininkas sugebėjo persiorentuoti ir atmušti kamuolį. Kelis kartus su smūgiu į baudos aikštelę kirto Aidelis, tačiau netiksliai. Kėliniui įpusėjus ar tai varžovai pridėjo, ar tai mes sėdome, bet žaidimas išsilygino, ir netgi sakyčiau įsivėlėme į tą Viesulo futbolą mušk į priekį ir bėk. Kadangi šį žaidimą geriau išmanė varžovų stovykla, natūralu, kad jiems ir sekėsi geriau tą padaryti. Jie gana gerai kabinosi į aukštus kamuolius ir pridarė nemažai rūpesčių mūsų gynybai. Kelis kartus padėti gelbėjo gynėjai, o kartą kamuolys praskriejo visiškai greta devyniukės. Mes atsakėme pavojingu išpuoliu kai Samas išėjo prieš vartininką, bet lipant ant kulnų Viesulo gynėjui teko smugiuot iš 13-14 metrų, vartininkas kamuolį traukia. Pirmas kėlinys taip ir pasibaigia o į antrą žengiame su mintimis vėl pradėti žaisti pažeme ir pabandyti uždominuoti aikštėje. Bet varžovai nuo pat pirmų minučių kabinosi į kiekvieną kamuolį, gana gerai bėgo ir atakavo netgi sakyčiau aštriau nei mes. Nors ypatingai daug progų neturėjo nei viena komanda, bet žaidimas buvo gyvas ir kovingas. Iš esmės tai įsiminį tik varžovo išėjimas prieš Labą ir smūgis virš vartų. Pas mus gi jau rungtynėms artėjant į pabaigą Samas per daug suartėjęs su vartininku savo kaire koja iš kairės pusės pataikė į pastarąjį. Paskutines 10 minučių buvome prispaudę Viesulą jų baudos aikštelėje, bet sukurti nieko nepavyko.

Žodžiu, darbinės lygiosios 0:0, negalime nei labai džiaugtis, nei labai liūdėti, nes rezultatas atspindi rungtynių eigą. Pas mus pasigedau aštresnių veiksmų atakoje, bet prie tokios sutankintos varžovų gynybos sunku, turbūt, buvo ką nors geriau ir padaryti. Gaila, kad neturėjome Juozo ir Šaro, šie du savo nestandartiniais veiksmais, tikiu, kad galėjo įnešti aštrumo mūsų žaidime.

SFL‘ą trumpam pamirštame, ateinantį savaitgalį dalyvaujame Žalgiriados finaluose Vilniuje, berods bus 6 komandos, po to gi ateina visų ilgai lauktas Vilkokšnis (liepos 30-31 dienomis).