Trivartis - Aktas 2:2

Vakarykštėmis rungtynėmis su Trivarčio komanda pradėjome šiokį tokį pasiruošimą artėjančiam antram SFL ratui. Jeigu Vilkokšnį galime įvardinti kaip fizinio pasiruošimo stovyklą, kur akcentavome daugiau darbą ištvermei, tai vakar jau dirbome ant taktikos ir technikos. Reikėjo pažiūrėti, kaip atrodo savo pozcijose žaidėjai, glūdinome žaidėjų tarpusavio supratimą, ir kaip dabar madinga ant Lietuvos reikėjo pažiūrėti, kuriuos čia žmones atkabinti :)
Privažiavimas į stadioną sukėlė šiokį tokį sąmyšį tarp genių. Ne vienas tikslinosi ar čia tikrai reikia važiuoti tomis purvo voniomis kurios prasidėjo iš karto už fermų ir tęsėsi bene kilometrą. Kai kas sugalvojo improvizuoti ir atvažiuoti iš kitos – Molėtų pusės, tai varžyboms prasidėjus, jų dar nematėme. Pati aikštė patiko, nors ir trumpesnė nei standartinių matmenų, bet visoje aikštėje vešėjo žolytė ir tikrai buvo smagu pasižaisti.
Trivartis manęs nenustebino, kadangi pažįstu daugelį jų žaidėjų ir matęs keletą varžybų, tikėjausi, kad bus sutankinta jų gynyba ir bus ieškomas priekyje greitas puolėjas. Akcentavau tą mūsų gynėjams, deja, būtent po tokių varžovų kontratakų ir turėjome didžiausių bėdų ginantis.
Visumoje varžybas kontroliavome, stengėmės ilgiau palaikyti kamuolį, keičiant vieną kraštą kitu ir atvirkščiai, nevengdami įmesti kamuolio priekyje žaidusiems Virgiui bei Aideliui. Pirmas kėlinys buvo toks labiau bandant priprasti prie aikštės, kamuolio ir varžovų, negu mūsų galimybių parodymas. Turėjome tris geras progas įmušti, bene tiek pat po kontratakų bei po standartų turėjo ir varžovai. Antras kėlinys jau buvo visiškai kitoks, po greitai praleisto įvarčio (tas pats jų puolėjas pabėgo nuo gynėjų ir iš antro karto vistik pramušė Labą), įjungėme aukštesnę pavarą ir užlipome tiesiogine to žodzio prasme, per 10 minučių atkarpą sukūrėme bene 4 puikias progas įmušti, smūgiavome ir iš toliau, kėlėme kampinius ir įvartis tikrai brendo. Po vienos iš atakų, varžovų gynėjas įsijautė į vartininko vaidmenį ir griūdamas ranka atmušė kamuolį. Pendelis ir raudona kortelė, kurią paprašėme teisėjo pakeisti į geltoną, Virgis muša užtikrintai ir 1:1. Nemažiname apsukų ir atakuojame toliau, vėl kuriame progas, tačiau varžovai jau kažkiek prisitaiko prie mūsų pasiūlyto tempo ir aštrumo prie jų vartų pastebimai sumažėja. Būtent tuo momentu, mušame kuriozinį įvartį, kai Labas išspiria kamuolį tolyn į priekį ieškodamas Aidelio, pastarasis su gynėju bėga į jį, vartinkas dvejoja eit neit, galiausiai paslysta ir kamuolys nieko neliesdamas krinta į vartus. Tai autorius kaip ir Labas, bet minimum 75% įvarčio tenka Aideliui, už tai kad sužaidė iki galo. Kažkiek atsipalaiduojame, vis dažniau ir mūsų gynėjai jungiasi į ataką, žaidžiame jau savo malonumui, bandome įmušti ir trečią, deja napavyksta, o likus kokių 10 minučių po pakleto kampinio, laisvas varžovas muša galva kamuolį i patį kampą 2:2. Dar bandome per likusį laiką įmušti, tačiau nebespėjame/nebesugebame.
Dėkui varžovams už korektišką grajų, draugiškai paspaudę po varžybų vieni kitiems rankas, skirstėmės, varžovai į rūbinę, mes gi dar užtrukome prie brofkės, ten Labas palygino gimtadienio reikalą, gal ir ne taip kokybiškai (buvo pilstomas alus su rūkyta žuvimi) kaip norėjo Zenga, bet, likę nariai turbūt užskaitė.
Dalyviai: Labas – Dainiukas, Tadas, Andrius, Šmigis - Petras, Mindaugėlis, Svajka, Aidelis, Pajuodis – Virgis. Nuo brofkės Cica, Apkė, Romas, Gelmis, ant brofkės Gintas ir Zenga.
Kitas draugiškas grajus (paskutinis prieš čempionato startą) šį ketvirtadienį Grigiškėse su Burzdikėlio Kruša.