Spartakas - Aktas 1:2

Štai ir prasidėjo antroji SFL čempionato dalis. Prasidėjo ji nuo išvykos į Ukmergę, kur mus priiminėjo Spartako komanda. Užbėgant įvykiams už akių, iš karto norime padėkoti varžovams už tai, kad jie sutiko nukelti varžybų laiką iš sekmadienio į penktadienį. Nors priežastis ir nebuvo pati rimčiausia (mūsų klubas šį savaitgalį susiorganizavo tradicinį pasiplaukiojimą baidarėmis), varžovai be jokių skrupulų sutiko, net neklausinėdami kodėl ir kaip. Pagarba Jiems už tai ir dar kartą įsitikinome, kad ne veltui mūsų komandas, ko gero sieja kažkas daugiau nei formalus čempionato dalyvių bendravimas. Vėl gi, visa tai liečia tik užklasinę veiklą. Kas liečia santykius futbolo aikštėje, tai ir vėl pamatėme dviejų lygių varžovų kovą, vėl buvo nemažai kietos kovos, abi komandos neapsiėjo be traumų, kortelių ir tikrai atkaklios kovos.
Smagu, ir tai kad vėl grįžtame iš Ukmergės pakeltais snapais, vėl pasiekta sudėtinga pergalė, ir dar kartą įsitikinome, kad žaidžiant su Spartaku teigiamą rezultatą pasiekti mes mokame. Spartakas šiemet jau nebe tas, kai ankstesniais metais būdavo stiprus vidutiniokas, gal net labiau sėdintis antroje lentelės pusėje. Sėkmingai sužaidę pirmąjį ratą, jie įsitaisė ketvirtoje turnyro lentelės vietoje, ir tai prieš artėjančią dvikovą kažkiek neramino. Bet apie viską iš pradžių.
Į Ukmergę rinkomės išties solidžiai. Turėjome ganėtinai subalansuotą sudėtį, turėjome keitimų, kas smagiausia, tai pavyko visus juos išnaudoti, net ir prie lygių varžybų visi gavo progą pasižaisti ir įnešti savo indėlį į pergalę. Pradėjome varžybas taip: Labas – Nerka, Dainiukas, Apkė, Tadytis – Mindaugėlis, Svajka, Šaras, Juozas, Aidelis – Virgis. Nuo keitimo jungėsi Mantas, Kemas, Dirma, Romas, ant brofkės liko Egis, profesionalo karjerą pradėjęs Vaidutis, Čipsas, Gintas, Kemo tėvas, Ovkė ir Simas.
Varžybos prasidėjo Spartako atakomis. Bene 20 minučių gynėmės, aiškinomės kas kur turi būti, bandėme įsivažiuoti į varžovų pasiūlytą tempą ir netgi sakyčiau atsilaikyti. Per tą pirmąją bangą gavome kelis smūgius šalia vartų, kartą varžovai sububino į Labą, dar kartą nuo Labo į virpstą ir atrodė, kad tuoj mes čia prisižaisime. Laimei, pavyko žaidimą perkelti į vidurį, prisitaikėme prie tempo ir pradėjome taipogi grasinti varžovų vartams. Man iš šalies žvelgiant, tai būtent nuo kėlinio vidurio mes tiesiog prisivertėme greičiau bėgti ir tiesiog gal net kiečiau pradėjome žaisti. Iš tokių niuansų ir išsilygino žaidimas – tai Mindaugėlis sužaidė kiečiau, tai Šaras, Svajka apsiprato su pasiūlyta vyriška kova, Tadas tvirčiau kelis kartus užėjo krašte, Apkė pradėjo apžaidinėti savo oponentą, ir žiūrėk varžovai jau nežaidžia taip kaip pradėjo. Pradėjome išnaudoti priekyje žaidusius Virgį, Aidelį ir Juozą, kažkiek spustelėjome varžovą jų aikštė pusėje ir žiūrėk varžovai kažkiek pradėjo žaisti neužtikrintai, gynėjai jų pradėjo klysti ir mes pradėjome kurti momentus. O kai po vienos iš mūsų atakos po Aidelio perdavimo Virgiui pataikius į virpstą ir atšokusį kamuolį sėkmingai pakartojus Mindaugėliui, jau tada pagalvojau, kad šiandien viskas bus gerai su mumis. Bene po 5 minučių Labas paleido furfulą per visą aikštę, kur Juozas sužaidęs iki galo galva permetė kamuolį per vartininką, pataiko jį į virpstą, ir šito nesitikėjęs šalia buvęs Virgis nesugebėjo susiorentuoti ir nukreipti kamuolio į tuščius vartus. O gaila...
Antrą kėlinį vėl pradedame kažkiek prisnūdę ir pabundame tik tada, kai spartakiečiai kelis kartus pavojingiau grasina mūsų vartams. Norėčiau sakyti, kad nuo kokios 60 minutės mes perėmėme iniciatyvą ir ją išlaikėme praktiškai iki rungtynių pabaigos. Maža to, kad po juvelyrinio Aidelio perdavimo Juozas vienu lietimu suplėšo ;) vartų tinklą ir tampa 2:0, mes kuriame progas toliau, labai gerai žiūrėjosi mūsų dešinys tendemas Svajka su Aideliu, būtent iš jų krašto varžovai turėjo nemažai bėdų. Turėjome ir kelių minučių atkarpą, kai varžovus buvome prispaudę prie jų vartų ir per tas minutes galėjome triskart įmušti, ir tik sėkmingas vartininko žaidimas paliko rezultatą tokį patį. Manto susikurta proga - tai apskritai tokia iš tų, kur lengviau įmušti negu neįmušti, bet iš pradžių kamuolį prašokęs vartininkas, paskutiniu momentu sugebėjo jį pasiekti ties vartų linija ir išmušti į kampinį. Taip švaistant progas ir laikui artėjant prie pabaigos ir prisižaidėme. Po vieno iš standartų nespėjome grįžti namo, ir varžovų puolėjas apvedė mūsų gynėją, po to labą ir pasiuntė kamuolį į vartus. Likusias 3-4 minutes varžovai pabandė surengti vartų šturmą bet mes sėkmingai atsilaikome ir švenčiame pelnytą pergalę.
Na, o po varžybų kartu su varžovais persikėlėme į šalia esančią kavinę, kur stebėjome mūsų krepšininkų kovą su rusais. Kemas palygino gimtadienio reikalus, pasveikinome Vaidutį su praėjusiu gimtadieniu ir visai smagiai pasisėdėjome.
Toliau laukia įtemptas varžybų ir pramogų tvarkaraštis, todėl pasidėliokime savo reikaliukus taip, kad galėtumėm sudalyvauti. Artimiausios varžybos bus ketvirtadienį – Žalgirio bazėje 18:30 žaisime su Kiemo komanda Carlsberg taurės aštuntfinalį. Po to pratęsimas pas Piktą garaže (kaži ar Piktui kas nors apie tai pranešė?). O jau sekmadienio pavakarę priimsime Bukiškyje Navigatorius.

P.S. Keletas niuansų iš vartininko prakalbos:
1. Jeigu vartininkas šaukia MAAANOOO o po to pasigirsta AI BL…., tai reiškia, kad reikia visiems žaisti iki galo.
2. Nežaiskite pagal perimetrą (ypatingai liečia gynybines f-jas atliekančius žaidėjus) tai reiškia kad netrinkit kamuolio palei mūsų baudos aikštelę ir atiduokit jį į priekį saugams, o jei jie uždengti, neškit toliau nuo vartų.

P.S.2. Skirtingai nuo Kemzūros, po šios dienos nerasčiau, ką atkabinti nuo mūsų komandos. Visi sužaidė tikrai neblogai, pradedu galvoti, kad daug draugiškų varžybų prieš čempionato pradžią yra visiškai nereikalingas išmislas.