Žalgiriada. Varžybos 3:3, treniruotė 7:7 ir Piktas geriausias!

Šį vakarą rinkomės ant dirbtinės dangos prie VRM rūmų, kad sužaisti nieko nebelemiančias Žalgiriados varžybas su mistine Kuro aparatūros komanda. Likus dviem minutėms iki varžybų pradžios apšilinėjo 13 genių ir nei vieno varžovo... Jau beveik buvome pasidalinę pasižaisti abipusį futbolą, bet paskutinę minutę į aikštės prieigas atvažiavo autobusiukas iš kurio išgūžėjo 10 jaunų varžovų. Kažkaip nesitiki, kad bent vienas iš jų įsipaišytų į dirbančiųjų gretas, manykime, kad jie priimti avansu – tikiu, kad jie neemigruos į užusienį ir kažkada papildys šalies biudžetą. Nors kažkieno kilusi mintis, kad reikėjo sužaisti su Fakyrais NBA finalus iki 4 pergalių buvo tikrai verta dėmesio.
Mūsų sudėtis šiandien buvo tikrai nebloga ir gausi, todėl iš karto buvo suskirstyta šešetais: Labas – Gelmis, Tadas, Apkė, Petras, Dirma, Čipsas – Ovkė, Artūras, Romas, Virgis, Koichi, Piktas. Iš esmės netgi sakyčiau buvo aktualiau ne pačios varžybos kiek povaržybinis pasižaidimas tarpusavyje. Varžybų nelaimėjome, sužaidėme 3-3, tris kartus pirmavome, jaunieji varžovai tris kartus lygino rezultatą, paskutinį iš jų likus 3-4 minutėms iki varžybų pabaigos. Turėjome išties daug momentų įmušti iš ypatingai gerų padėčių, bet varžovus gelbėjo vartininkas ir „dirbtinė danga“. O galbūt ir per didelis atsipalaidavimas. Nors, sakyčiau, kad ne visi žaidė atsipalaidavę, bent jau Petras atrodė išties neblogai.
Yra kaip yra su tom varžybom, įdomiausia dalis prasidėjo po varžybų, kai abu mūsų šešetai nusprendė išsiaiškinti kuris gi stipresnis. „Zaruba“ baigėsi 7:7, teko mušti pendelius, kur kaip jau visiems įprasta, blizgėjo iš Italijos be lauktuvių pargrįžęs Piktas. Įprasta ne dėl to, kad be lauktuvių, bet dėl to, kad pendelius gerai traukia. Na o bet tačiau, susirinkę į aikštę jokio itališko marmalo nepamatė. Vis dar giliai širdyje visi tikimės, kad ta produkcija užsilikusi pas Šalnelę ir susirinkę sekmadienį į Grigiškes, mes tikrai jos paragausime.
Žalgiriada su šiomis rungtynėmis mums netikėtai pasibaigė, nes ketvirta turėjusi sudalyvauti komanda išsibraukė iš sarašų. Tai medalį kokį tais kaip ir turėtumėm gauti.
Na ir žinoma, negaliu nepaminėti šiandien atvykusių dviejų mūsų klubo mergaičių Ingos ir Mintarės, kurios visų rungtynių metu nuoširdžiai mus palaikė ir netgi sugebėjo surasti ne vieną praganytą klubo kamuolį išspirtą toli už aikštės ribų. Gaila, bet to paties negaliu pasakyti apie du mūsų klubo berniukus - Zengą ir Domantą, kurie dingo iš eterio, varžyboms vos prasidėjus...