3-4 Turai. Tik taškas...

Po idealaus starto pirmuose dviejuose turuose tikėjomės kažko panašaus ir šiandien. Deja, teko tenkintis tik tašku. Jeigu pirmose šios dienos varžybose tas taškas atrodė daugiau mažiau dėsningai, tai antrose varžybose su Taip komanda vietoj trijų taškų kurių tikrai nusipelnėme, teko tenkintis baranka...

Labas, Dainiukas, Kemas, Pajuodis, Mindaugėlis, Samas, Šaras, Tadas, Zykus, Apkė, sveikas sugrižęs Aidelis, Svajka, Virgis, Ovkė, Aurimas, Egis, Koichi, Romas šiandien buvo su aprangomis, o kur dar mūsų tradiciškai nemaža brofkė - Andrius, Gelmis, Nerka, Zenga, Dirma, Čipsas ir netgi pavėlavęs Šalnelė buvo, žodžiu net 25! Iš vienos pusės džiugu, iš kitos gi įsivaizduoju kaip Nerkai sunku suvaldyti visą šitą reikalą.

Pirmose varžybose žaidėme su jaunuoliais iš Vilties komandos. Iš karto noriu pasakyti, kad varžovai tikrai patiko - jauni, bėgantys, kas nebūdinga daugeliui komandų SFL‘e turintys savitą žaidimo stilių, prieš tokius varžovus žaisti tikrai nelengva, bet kartu ir smagu. Žaidžia sau ir žaidžia, nei su teisėjais kalba, nei su varžovais, net kažkiek ir keista, kad taip gali būti, bet kartu ir verčia tokius varžovus gerbti. Varžybos buvo lygios nuo pirmų minučių, abi komandos turėjo apsčiai momentų visų rungtynių metu, kažkiek nervingumo įnešė teisėjas, pradžiai išvarydamas mūsiškį 5 minutėms, už sakyčiau elementarią pražangą, tada, po kurio laiko, supratęs kad klydo išvarė ir varžovą. Tada, žaidžiant mums jau daugumoje, du kartus turėjo varyti varžovus už paskutinės vilties pražangas. Bet, ko gero, neišdrįso, ir, turbūt, kompensuodamas tuos neišvarymus, neįskaitė varžovų įvarčio kai kamuolys jau lyg ir kirtęs buvo mūsų vartų liniją. Žodžiu, švilpimas nebuvo tendencigas, bet ir kokybišku jo pavadinti tikrai negalėčiau. Bet kuriuo atveju, įvarčius muša ir praleidžia ne teisėjas, šiuos reikalus abi komandos tvarkėsi pačios. Įmušėme pirmi, kai Samas rungtynių pradžioje gavęs berods Mindaugėlio gerą perdavimą nepaliko varžovams jokių variantų. Tada ilgai netrukus, Viltis apsigynusi po kampinio, staigiai iškatalino kamuolį iki smūgio į tuščius vartus. Tada atstovėjome penkias minutes mažumoje. Po to, po baudinio mušame antrą įvartį – Samas smūgiuoja, o prieš vartininką buvęs Virgis jį šiek tiek pataiso. Tada gauname šansą pažaisti daugumoje, ir vietoj to, kad muštumėm trečią (momentų tam tikrai turėjome apsčiai) sugebame prasileisti patys. Po baudos smūgio į Vilties vartus, šie kontratakuoja sėkmingai ir lygina. Metamės pirmyn, varžovai atsako tuo pačiu, atviros geros varžybos ir jau pačioje rungtynių pabaigoje galėjome ir gauti. Įžaidęs kampinį, po puikaus technikos elemento, varžovas iškiša klyną kažkuriam iš mūsiškių ir smūgiuoja į virpstą. Ko gero tai buvo gražiausias rungtynių momentas, kuris gerai kad gerai mums pasibaigė. Belieka padėkoti varžovams už šį grajų, kuris tikrai pavyko geras.

Apie antras varžybas rašyti jau žymiai sunkiau. Tiesiog, iki šiol akyse stovi neišnaudoti momentai prie varžovų vartų ir praleisti kvailoki sakyčiau įvarčiai į savus. Pradžia lyg ir nieko blogo nežadėjo po puikios atakos smaigalyje buvęs Šaras gerai susitvarkė kamuolį ir mušė be jokių variantų vartininkui. Neatleidome vadelių ir kontroliavome rungtynes toliau, vienas po kito susikurti keli momentai, jau atrodė, kad tuoj palaušime varžovus galutinai, bet... Kampinis, po kurio visiškai laisvas varžovas smūgiuoja iš tokio atstumo, kur Labas turėjo kamuolį pasiimti. Viskas prasidėjo iš naujo. Puolėme į priekį, virpstas, skersinis, vartininkas (kartais net ir gulėdamas du kartus vienos atakos metu!!!) stovėjo kaip užkeikti, momentų užtektų kelioms rungtynėms (vien kampinių kėlėme kokius dešimt). O varžovai kontratakuoja ir likus kelioms minutėms iki rungtynių pabaigos įmuša antrą 1:2. Ir kai jau atrodė, kad viskas gavome įvartį į rūbinę, snapų net tada nenuleidžiame - puolame lyginti, ir gerai įžaidę kamuolį, išlyginame (Tadytis)!!!. Deja, bet sekančios atakos metu varžovai muša iš aštroko kampo į artimą. Dabar jau tikrai įvartis į rūbinę, nes išlyginti laiko jau tiesiog nebeliko.

Va tokios nuotaikos ir patraukėme į rūbinę. Gerai kad bent ten pas mus liūdna niekada nebūna. Juo labiau gruodį. Šį kartą sveikinome Ovkę ir Šalnelę, abiems stuktelėjo po 37-is, šie palygino tokias progas, tvarkingai žodžiu pasisėdėjome, pabendravome ir dar nesutemus išsiskirstėme.
Nežinau kaip bus su SFL’u kitą savaitę, tvarkaraščio dar nėra, bet bent jau dvi treniruotes (ketvirtadienį ir šeštadienį) turėsime. Registracija bus paskelbta per www.