Su Viltim vėl neviltis, o judėjimą Taip pavyko nugalėti

Vėlyvą sekmadienio popietę rinkomės į sportimą, ruošėmės kovai bei revanšui su Vilties ir Taip komandomis. Pirmame rate, po tokio turo buvome gerokai supykę, nes buvome teiškovoję tik tašką.
Ko gero, pirmą kartą turėjome tokį kiekį žaidėjų. Bene dvi dešimtys, visi pasiruošę ir kupini noro žaisti. Kadangi, valdžios šiandien neturėjome (sezono įkarštyje jie sau ramiai slidinėja), tai suvaldyti tokį kiekį žmonių buvo rimtas iššūkis. Labas, Dainiukas, Mindaugėlis, Tadytis, Petras, Mindė, Virgis, Ovkė, Gelmis, Pajuodis, Apkė, Zykus, Kemas, Samas, Šaras buvo aikštėje, Romas ir Koici irgi buvo pasiruošę, bet deja, jiems išbėgti nepavyko, dar ant brofkės buvo Čipsas, Zenga ir Zengiukas.
Su Viltim nuo pat pirmų minučių žaidėme greitą futbolą atakuojant ir kietą, kibų, kontaktinį žaidimą ginantis. Beveik pasiteisino. Ir įvartį ankstyvą įmušėme (Virgis), ir dar momentų tam turėjome, varžovus kelis kartus gelbėjo ir vartininkas, ir virpstas, kas liečia gi momentus prie mūsų vartų, tai jų tiesiog nebuvo. Viena kita pusprogė, Labas nuobodžiavo tikrąja to žodžio prasme. Ir kai jau laikas artėjo link pabaigos, elementari varžovų siena, po kurios varžovas išeina vienas prieš Labą, akimirka greičiau sužaidžia į kamuolį, prasimeta jį ir muša į tuščius vartus. Per likusias 5 minutes nei mes, nei Viltis nieko ypatingai pavojingo nesukuria ir antrą sykį šiais metais išsiskiriame taikiai. Jeigu pirmose rungtynėse lygų rezultatą dar galima vadinti dėsningu, tai šiandien galima sakyti Viltis mus nuvarė į neviltį...
Antros varžybos su judėjimu Taip buvo gyvesnės, momentų buvo daug, įvarčių irgi, o ir kortelių teisėjas nepagailėjo. Beje visos parodytos visai pelnytai. Pradžioje rungtynės vyko apyligiai, aikštės viduryje, bet po to po gražios kombinacijos įmuša įvartį Petras. Varžovai metasi lyginti, bet po kelių minučių gaudome juos ant kontratakos ir Gelmis rezultatą dvigubina. Po šio antro įvarčio varžovai prispaudžia mus prie vartų, atidirbinėjame gynyboje kaip turi būti, tarpais bandome kontratakuoti, tai visai neblogai pavyksta, gaila, kad įvarčiais jos nepasibaigia. Sužaidus apie pusę rungtynių, Kemas nenorėdamas leisti varžovų vartininkui ranka įvesti kamuolio į aikštę, avantiūriškai išmuša jį su ranka. Teisėjas rodo geltoną kortelę ir liekame penkioms minutėms mažumoje. Bene 4 minutes pavyko atstovėti, o po to vistik prasileidžiame. Varžovai su dar didesne energija metasi lygint, bet po kelių minučių juos nuramina Dainiukas. Iš pradžių muša iš toliau, vartininkas atmuša, tačiau Dainiukas pirmas atbėgęs prie kamuolio muša trečią įvartį. Gana greitai varžovai vėl švelnina ir likus apie 10 minučių situacija tampa labai sudėtinga. Esame prispausti prie savų vartų, pirmąją bangą atstovime, vėliau vienam iš „Zuoko kareivių“ neišlaiko nervai. Grubiai užėjęs „patkatu“ (jeigu taip galima pasakyti, nes veiksmas vyko kelių aukštyje) į Ovkę, siunčiamas pailsėti. Gana greitai įmušame ketvirtą įvartį (Mindė) ir apsiraminame. Likus kelioms minutėms tas pats vergas iš varžovų komandos kartoja savo firminį „patkatą kelių aukštyje“, šį kartą į Virgį. Virgis pašoka aiškintis dar vienas varžovas puola ginti saviškį, įvyksta susistumdymas po kurio teisėjas pailsėti siunčia Virgį ir du Zuoko kareivius. Kadangi vergui tai antra geltona, tai šis apskritai siunčiamas iš aikštės. Per likusią pusę minutės nieko rimto neįvyksta ir galutinis rezultatas 4:2 mūsų naudai. 
Po varžybų rūbinėje Romas ištraukė Virgio juodulio, po to dar pabandėme Kemą prastumti Navigatoriams, klausėme kiek reikia primokėti ;), bet navigai kažkodėl tais šio pasiūlymo atsisakė. Po to dar varėme į kažkokį tai vietinės reikšmės bariuką pavadinimu ar tai „po vieną“ ar tai „po pirmą“, ten damušėme juodulį, gurkštelėjome alaus ir Tadytis įvaldė didelį karbonadą.
Kitą savaitę judam šeštadienį Pliaterytėje, o sekmadienį laukia dvi ypatingai sudėtingos varžybos su Bekento ir Navigatorių komandomis.