Aktas - Fakyrai 1:1

Vakar įvykusias rungtynes su Fakyrų komanda, galima drąsiai vadinti Vilniaus mėgėjiško futbolo klasika. Nuo 2003 metų (o gal ir ankščiau,  būtent nuo šių metų vedame turnyrų archyvą) su šiais varžovais jau žaidėme praktiškai kiekvienais metais. Pradžioje Vilniaus apskrities varžybose, po to kartu atėjome į SFL‘ą, dabar gi žaidžiame VRFS III lygos varžybose. 
Šiandien susitiko, ko gero, dvi gausiausiai besirenkančios komandos šių metų čempionate. Tiek mes, tiek varžovai daugelyje varžybų registruoja bene po dvi sudėtis, nenuostabu, kad abi komandos šiuo metu ir randasi pirmoje lentelės dalyje.
Kažkiek neramu buvo prieš šias varžybas, nes jau 11 dienų! iš eilės neturėjome varžybų didelėje aikštėje. Taip, dalis žaidė (7x7) turnyre Prahoje, taip pasidarėme ir treniruotę prieš keletą dienų, tačiau tai toli gražu neatstoja varžybų skonio. Juolab, kad šios dienos varžovai ir žaidžia pastoviai ir treniruojasi. O ir tai ten, tai šen išlįsdavo jų atstovų pareiškimai, kad daug iš šitų varžybų šiandien neišpešime. Dabar gi, atslūgus emocijoms, rezultatas 1:1 atrodo jau kaip normalus, galbūt net ir dėsningas, nors varžybų metu atrodė, kad tikrai galime laimėti.
Susirinkome puikiai, apart Samo (kaži ką veikė šiandien Samas???) ir padirbėti užsienin išlėkusio Mariuko Linkevičiaus buvome praktiškai visi. Labas – Dainiukas – Tadytis, Pajuodis, Mindaugėlis – Petras – Juozas, Mindė, Svajka, Marius – Kostas. Nuo keitimo jungėsi Aidelis, Romas, Virgis, Gelmis, Ovkė, Šaras, Andrius. Nepavyko šiandien išbėgti aikštėn Romkai, Šniokai, Apkei ir Aurimui. Brofkė: Nerijus, Egis, Zenga, Šalnelė, Šmigis, Piktas, Čipsas, Gytulis su Gytuliukais, Gintas, Neerka su Joške, Tadyčio ir Ovkės šeimynos, Juozo, Šniokos mergaitės, kažką galiu būti ir praleidęs, bet kuriuo atveju, mūsų buvo link 40!
Lyg ir apšilome gerai (nors galvoju, kad 10 minučių pasižaidimo į plotą apšilimo metu, leistu mums įsibėgėti kur kas greičiau), tačiau pirmas kelias minutes varžovai tiesiog užspaudė mus mūsų aikštės pusėje ir to pasekoje, jau kokią antrą minutę, prasileižiame greitą įvartį. Nesėkmingai sužaidžiame savo baudos aikštelėje po skerso iš varžovų dešinės, kamuolys nuo mūsiškio atšoka visiškai vienam likusiam varžovui ir šis iš metrų 7-8 muša užtikrintai. Po tokio šalto dušo rungtynių pradžioje atsitiesiame, perimame iniciatyvą ir ilgam laiko tarpui įsitvirtiname Fakyrų aikštės pusėje. Iš esmės žaidimas buvo neblogas, kamuolį laikėme, kraštus jungėme, į vartus smūgiavome, viskas čia pas mus buvo gerai. Tik, kad įvarčio ilgai pelnyti negalėjome. Tai netikslus smūgis, tai puikias varžybas sužaidęs varžovų vartininkas Spetyla vis versdavo griebtis mus už galvų. Pirmame kėlinyje turėjome 3-4 realias progas rezultatui išlyginti, tuo tarpu, Labas iš esmės iki kėlinio pabaigos nuobodžiavo. Ir tik kėliniui artėjant link pabaigos, išmesdami kamuolį iš auto, sugebame atiduoti jį varžovams, kurie, greitai, per kelis perdavimus sugeba susikurti idealią progą rezultatą padvigubinti, kai iš 10 metrų smūgiuotą kamuolį (kaip rusai sako “naprotivochod”) Labas pirštų galais nukreipia į kampinį. Būtų buvę labai sunku mums atsitiesti nuo 0-2, kad ir iniciatyvą turėjome didelę. Tai buvo paskutinė rimta varžovų proga prie mūsų vartų per visą likusį laiką. Antrą kėlinį pradėjome su tokiu pačiu „nastrojumi“ kokį turėjome ir pirmąjame, gerų minučių 15, bazavomės varžovų pusėje, Turėjome kelias pusproges, turėjome pavojingą baudos smūgį, kai Marius stipriai smūgiuodamas kamuolį, pataikė kažkuriam sienoje stovėjusiam varžovui į galvą, truputį aukščiau arba truputį į šoną ir kaži kaip ten būtų buvę pasibaigę.. Rezultatą išlyginome po kampinio (o gal po baudos smūgio?), kai skersuotą kamuolį kažkuris iš mūsiškių galva smūgiuoja į vartus, visi įsitikinę, kad įvartis, bet ne Spetyla žaidžia iki galo traukia jį nuo linijos (o gal nuo už linijos?) bet kuriuo atveju šalia buvęs Aidelis kamuolį damuša į vartus - 1:1! Būtent nuo šio momento žaidimas palaipsniui išsilygina ir momentais Fakyrai atrodo netgi geriau. Galvoju, kad labai jau daug jėgų mums teko paaukoti lyginant rezultatą. Žaidimas persimetė į aikštės vidurį, ypatingai pavojingų progų nesukūria nei viena iš komandų, jų pavojingesnius išpuolius mūsų gynėjai sugebėjo sutvarkyti, keli smūgiai buvo netaiklūs. Nesėdėjome gynyboje ir mes, atakavome, tačiau aštrumo pastebimai trūko. Rezultatas iki rungtynių pabaigos liko nepakitęs.
Varžybos buvo kietos, bet negrubios, kortelių prisirinkome kokias dvi (beveik tiek kiek per visus 7 turus iki šiol kartu sudėjus), teisėjų brigada suteisėjavo be didesnių klaidų, kortelės parodytos už tuos veiksmus, už kuriuos ir reikėjo jas parodyti, žaidimas buvo suvaldytas, kalboms įsiplieksti irgi nebuvo leista. Net ir prieš varžybas kamuolius teko pripūsti iki reikiamo atmosferų skaičiaus, turėjo teisėjai tokį “pribambasą” – matuoklį. 
Na ir LFF stadione kai vyksta tokiu laiku varžybos, antram kėlinyje jau būtų gerai šviesą įjungti, nes pabaigėme jau visiškoje prietemoje. Kiek tiesos tame yra nežinau, tačiau sklandė gandai, kad kabelis kažkurioje vietoje perkirstas.
Ant brofkės liūdna nebuvo (o kada pas mus buvo kitaip?), Piktas vėl lygino savo gimtadienio reikalus, prahiniai iš kelionės užfundijo čekiško alaus, o Gytulis irgi lygino savo gimtadienio reikalus. Buvo tiek alaus, kad dar ir Joninėms kažkiek jo pasiliko!
Šį sekmadienį Navigatoriai mus pakvietė atšvęsti Joninių į Nemenčinės aikštę, pažaisim futbolą, jeigu nesiseks ir degsim, tai pašokinėsim per laužą, o jeigu seksis, galbūt šitą procedūrą atliks varžovai ;). Varžybų pradžia 16 valandą, renkamės 15:15. Iki!