Ozas - Aktas 0:1

Po labai sudėtingos dvikovos Ozą vistik palaužėme. Visas varžybas laužėme, laužėme ir perlaužėme. Neišgelbėjo varžovų ir „lempinis“ 11 metrų baudinys, skirtas 88 rungtynių minutę...
Rinkomės pakankamai neblogai, tą patį galima pasakyti ir apie Ozą, į jų pasakas prieš varžybas apie tai, kad nesusirinks, kad čempionatas jiems jau nebesvarbus, nekreipėme didelio dėmesio. Komandos žaidė šiandien praktiškai stipriausių sudėčių.
Atvykus į Panerio stadioną, tapo aišku kad daug įvarčių šiandien nepamatysime. Po lietingo savaitgalio, ji buvo klampi, visi ruošėmės jėgos futbolui.
Labas – Romas – Svajka, Dainiukas, Eima – Virgis, Mariukas, Mindė, Petras, Amba – Samas. Dar suspurdėjo Kostas, Aidelis, Apkė, Mindaugėlis, Zykelis, buvo pasiruošęs ir Andrius. Brofkė buvo galinga: Nerijus, Zenga, Marko, Šnioka su mergaite, Šalnelė, Piktas, Čipsas, Gintas, Tadytis su šeima, nemažas būrys Kūtvėlų (ačiū už povaržybinį alų!) buvo ir daugiau mums prijaučiančių, bet tai kur čia visus sužiūrėsi!
Varžybos vyko su mūsų iniacytava, Ozas žaidė nuo gynybos ir kontratakavo. Kalbant apie mūsų žaidimą, tai vos tik sugebėdavom perduoti kamuolį mūsų vidurio saugams viskas mums gerai gaudavosi, šie užaštrindavo žaidimą priekyje siųsdami kamuolį tai Ambotui, tai Virgiui, tai Samui, pirmas 15 minučių netgi pavyko prispausti Ozą prie savų vartų. Tačiau ypatingos naudos iš to nepešėme, paskutiniai smūgiai būdavo netikslūs. Po to palaipsniui varžovai prisitaikė, ir žaidimas kažkiek pasilygino. Kažkaip nejučiom įsivėlėme į jų tą mušk ir bėk žaidimą, ko pasekoje nebesugebėdavom įžaisti kamuolio viduryje. Taip ir tampėmės iki pat kėlinio pabaigos, jeigu mes ir turėjome kelias progas, tai varžovai Labui jokio darbo taip ir nepasiūlė. Iš esmės antras kėlinys vyko panašia linkme, kaip ir pirmasis, abi komandos kažkiek sėdo, tai įtakojo kad futbolas pasidarė atviresnis, mes paleidome 1vs1 Kostą, šis sububino į virpstą, varžovai į patogią padėtį nusiuntė savo puolėją, šis pataikė į Labą. Dar įstrigo neblogas Aidelio skersas iš dešinės, kurį griūdamas bandė uždaryt Virgis (o gal Amba?), deja kamuolio taip ir nepasiekė. Įvartį pasiekėme visiškai tokį patį, kokių šiemet esame įmušę ne vieną ir ne du. Mindė iš vidurio padarė aukštą perdavimą priekyje buvusiam Ambai, šis sąmoningai praleido kamuolį, tuo suklaidindamas Ozo gynėjus, o iš dešinės kirtęs Aidelis pasileido vienas prieš vartininką. Pasileido sėkmingai, pabėgo nuo visų ir mušė tiksliai! Sakyčiau, kad tablo rodė 82 minutę. Per likusį laiką varžovai kažkokio šturmo taip ir nesugebėjo surengti, sėkmingai laikėme kamuolį užmušinėdami laiką. O likus kelioms minutėms iki varžybų pabaigos sekė skersas iš dešinės į mūsų baudos aikštelę, kamuolys pataiko į prispaustą Mariuko ranką, pasikartosiu net ne natūralioje padėtyje esančią, bet PRISPAUSTĄ prie kūno ranką, kažkuris iš ozinių sušaukia „ranka!“ ir padvejojęs teisėjas skiria pendelį!!! Kad skirti tokį 11 metrų baudinį plius dar paskutinėm rungtynių minutėm, reikia turbūt oranžinę maikę nešioti po teisėjo mantija. Per eilę metų tų baudinių buvo į mūsų vartus visokių - ir teisingų ir abejotinų, bet tokiom aplinkybėm skirto, tai tikrai nepamenu. Ant karštųjų aš gal čia tą apžvalgą rašau, jau nebesvarbu. Nes Dievulis yra! – ozietis pataiko į virpstą! 
Šauonuoliai chebryte, tokios darbinės pergalės suteikia dvigubai daugiau džiaugsmo, nei tos, kur laimima paprastai be jokio vargo. Ant tos bangos judam toliau, liko du grajai čempionate ir pabaigai laukia desertas – SFL taurės finalas.
Ši pegalė mums jau garantavo sidabro medalius, Taip jau mūsų nebepaveja net teoriškai. Kitą savaitgalį mums užrašoma autopergalė prieš Legioną, todėl šeštadienį koncentruojamės ties Žalgiriados varžybomis.