Sidabrinis sezonas

Jau nužvangėjo paskutiniai dalgiai ir pasišiaušė dirvose ražienos. Stadionuose erdvu ir taip man gera, kad esu čia vienas.<...> Lapkričio naktį, žvaigždės didelės ir skaidrios, lapkričio naktį žvaigždės žemėn krinta.....
Jei dar niekas nesuprato apie ką mes čia - pradėsim nuo šių puikių, nors ir perfrazuotų V. Mykolaičio-Putino eilių.
Taigi, praėjusį sekmadienį SFL Taurės finalo varžybomis su Ozu užbaigėm 2012 metų sezoną.
Žinoma apmaudu, kad paskutinis sezono mačas nebuvo pergalingas, patyrėm pralaimėjimą 0-3.
Daug kažko pasakoti nei norisi, nei bereikia. Tiesiog įvyko, kas įvyko. Ir vietoj šampano, teko tenkintis degtine ir alumi:)
Po varžybų visi sutikom, kad Ozas rodė geresnį žaidimą visą varžybų laiką, visoje aikštėje, bei labiau norėjo nugalėti.
Susirinkome faktiškai visi žaidžiantys, nežaidžiantys, su aprangom ir be jųjų, tad trenerių korpusas turėjo galvolaužį ką leisti, ko neleisti, ką sodinti, o ką pjauti. O vis kiti, tiek brofkiniai, tiek atsarginiai, sprendėm savo egzistencijos, lapkritinio šalčio ir "kto sbegajet za klinskim" problemas.
Išėjom berods laimėti. Žaidėm futbolą, su kamuoliu ir be jo. Ozas irgi žaidė. Su mumis žaidė. O gal jie vieni žaidė. Bet kažkuriuo metu liūdesio angelas praskrido pro LFF stadioną ir atsirado nedidelė nervatriopkė ir drebulys su gangrena konkrečiai įsimetė į mūsų kinkas. Pirmajį įvartį į savus vartus, gan kuriozinį į artimą devinkę, gavom pakankamai greitai. Bandėm susivokti kas atsitiko, bandėm atsistatyti, keletas atakėlių buvo pakankamai arti įmušimo. Įsimintinesnis momentas, kai paskutinę minutę Mariaus L. baudos smūgis sudrebino skersinį... O tiek nedaug trūko iki išsvajotojo įvarčio. O antrajame kėlinyje, nors ir apylygiame žaidime, leidom sau nerealią prabangą prasileisti dar du. O galėjom ir dar daugiau... Patys gi, turėjom keletą progų tiek švelninti rezultatą, gal net išlyginti, bet šį kartą tiek ukvatos, tiek sėkmės pritrūkom. Svajojom būti Man. United, tie tai sugeba paskutinėm minutėm ištraukt rezultatą. Tačiau įsižnybom sau į šalančius žandus - juk nesam jais... O ar reikia?? Gal tik pavydu jų atlyginimų, Recaro sėdynių ir tų šiltų firminių dekių apsigobti tokiame šaltuke:) O mums buvo per sunku palyginti tuos minus tris. Ši diena buvo tiesiog ne mūsų. Na o ko nesugebi nuveikti dieną, tai nuveiki vakare, furšetinėje salėje, prie bliūdo koldūnų ir keptos duonos su sūriu "Sakvoje". Nėra to blogo... Ai, tiesa, prisiminiau, visi po štuką Cicai nepamirštat sumest, jis gi žodžio žmogus:)
Na, o kadangi varžybas tiesiogiai transliavo Futbolo.tv, tai lyrinius asmeninius ir visuomeninius pamąstymus papildys varžybų santrauka:
http://www.youtube.com/watch?v=2N8aMcoOCSQ&feature=youtu.be 

Trumpai drūtai apie 2012-tuosius.
Apturėjom sidabrinį sezoniuką. Galim gal ir guosti save, kad kažko nepavyko, bet ir tuo pačiu reikia ir girtis. Kabinam sau ant kaklų geros prabos sidabrinius medalius. Sezono pradžioje kritikai ir mūsų nedraugai nesitikėjo, kad Aktas kažką doro nuveiks šiemet, iš SFL A diviziono į VRFS III lygą perkvalifikuotame čempionate. Tačiau nuo pat pradžių užtikrintai šovėm į viršų ir ten išsilaikėm iki paskutinio turo. Tik antrame rate praradę keletą taškų privertėm visus aikčioti ir sustingti dėl susidariusios intrigos lentelės viršuje. Ir tik vienas vienintelis niekingas taškelis teskyrė mus nuo čempionais tapusių Fakyrų. Taip pasidabruojam vieną medalio pusę. O kitą pusę sidabruojam su SFL taurės turnyru. Kuriame be didesnių strigimų nukeliavom iki finalo.
LFF taurės siekti šiemet mums nedavė tie patys praėjusių metų skriaudikai Klaipėdos "Jambo". Antrajame etape po 11m baudinių serijos eliminavę iš tolesnės kovos dėl sunkiai pasiekiamo, bet geidžiamo trofėjaus.
Visuose kituose futbolo ir gyvenimo būdo formavimo frontuose būvom prie lyderių arba tiesiog lyderiais.
Siūlau neišpuikti visiems, nepamirškit dar ne viskas padaryta ir teks atiduoti duoklę klubui. Lieka SFL uždarymas, lieka klubo uždarymas ir šalta balta žiema.. Ne už kalnų ir Kalėdos.

Pasirašo,
Rašytojas ne už pinigus.