SFL taurės 1/8: Aktas - ISG Tera 7:1

Prieš Vilkokšnį sutarėm sužaisti taurės varžybas. Varžovai „ISG Tera“ iš B1 diviziono, nelabai pažįstami aištėje. Bet jauni, bėgantys... Pasirodo vien bėgimo buvo mažai, reikėjo tiesog mušti. Ir daug... panašiai kaip mes. Nemenčinė centrinis stadionas, žiūrovų – nesuskaičiuojama galybė.
Nebesuprantu kas čia mums pasidarė. Anksčiau tai būdavo laikai, įmuši vieną ir rūkai iki finalinio švilpuko. Prasileidi po tris keturis, irgi lauki finalinio, tik tada su žiebtuvėliu varžovams prideginėji. O dabar... Vos spėji sveikinti visus aplink su įvarčiais. Kad neprikarksėti per daug... Taip ir toliau varom!
Davėm septynis golus, kaip pasakytų Tadytis, o patys pasiėmėm vieną. Apie mūsų įvarčius nėra ką daug pasakoti. Reikia visą aprašymą skirti vienam vieninteliam, išskirtinio grožio, reto techniško atlikimo bei didžiausių visos Nemenčinės gyventojų ovacijų sulaukusio penktojo įvarčio, kurį įmušė mūsų Romka, onže Marko :)
Bet pradėkim nuo pradžių: aikštėj bėgiojo ir mušė golus (arba nemušė) – Labas, Romas, Dainius, Gelmis, Svajka, Mindugėlis, Mindoza, Mariukas L, Vaidutis, Šmigis, Amba. Jiems mušti (arba nemušti) irgi padėjo Ovkė, Aurimas, Romka. Visiškai nieko neveikė Nėrka, Tadytis, Piktas, Šalna, Pajuodis.
Faktiškai sukėm žaidimą varžovų pusėje. Ilgai laukti nereikėjo ir progelės pradėjo byrėti. Poros momentų neišnaudojom, bet po to jau pasipylė. Sumaištis prie varžovų vartų, kažkas iš varžovų su Šmigiuku sužaidžia žaidimą, stovi klevas svyruonėlis, vai atšoko nuo jo kamuolėlis, atšoko jis tiesiai vaidučiui ant kojytės, o ji kaip tyčia buvo nukreipta vartų pusėn ir puft, vienas nulis.
Toliau, Vaidutis kelia kampinį, ir kamuolys kaip skanus kepsniukas atskrenda tiesiai Ambai, jam belieka pastatyti kojytę ir du nuliai. Trečią sega vėl Vaidutis. Tiesiogine ta žodžio prasme. Kažkur nuo 20 metrų Vaidučio kairioji pasismagina su kamuoliuku, ir anas iš pradžių tiesia trajektorija belėkęs tiesiai į vartininką, lyg naikintuvas keičia kryptį ir suspurda tinkle. Trys nuliai. Pirmoj kėlinio pabaiga. Pailsim po įtempto darbo ir kimbam vėl. Neilgai trukus Amba uždriba baudinį ir pats ji realizuoja. Paštangniai voratinkliai buvo prakrapšyti. Keturi nuliai.
Seka nedidelė pauzė, nes reikėjo pasiruošti šiam momentui tiek morališkai, tiek fiziškai. Mūsų ataka vystosi kažkur dešiniam krašte, ties baudos aikštelės kampu nerimsta mūsų Romukas, Kutvėlų draugelis. Jis gauna pasą, parodęs gynėjui, kad galbūt veršis į aikštelę to nepadaro, bet ramiai nusimeta jį link vidurio, sau ant kairės ir..... tiesiog sporgsta nuo ovacijų Akto atsarginių suolas, nutraukdamas idilišką Nemenčinės davatkėlių miegą. Taigi kamuolys nuo tos Romkos išeiginės kairiosios kojos fantastiška trajektorija lekia tiesiai į pačią pačią devinkę. Romka tiesiog parnešamas ant rankų atgal į savo aikštės pusę. Po šio smūgio misteris Mikulskis tik tyliai susiima už galvos ir tykiai rinkdamas Ronkos gerbėjų sumestų į aikštę gėlių puokštes kiūtina iš paskos. Keikdamas šią dieną, kad visi muša bankes, o jam nelemta... Tokioj euforijoj seniai bebuvo kiekvienas iš mūsų. Gal tik per kovo 11-ą.
Turime penkis apvalius nulius. Ir tik tada varžovai atsibudo ir nusprendė pagadinti mums statistiką. Vienu žodžiu jie „švelnina“ rezultatą. Penki vienas. Bet mes irgi nenorim snausti. Kontrišpuolis kuriame sudalyvauja kažkas iš mūsiškių, bet tas anas mūsiškis yra geras mūsiškis ir atiduoda pasą Romui, tik čia jau kitas Romas, Romas RP, arba PR, na nesvarbu, trumpai tariant Romas per visą aikštė bėgo neveltui, nes paskutniu momentu gavęs perdavimą iš to nežinomojo mūsiškio, pargudrauja vartininką su gynėju ir padaro šėšy vienas. Plyšta iš skausmo Dainiuko širdis... nu kas kas, bet tik ne šešy, tik šešy.... Ko nepadarysi dėl komandos draugų, tiesa? Gelmis uždirba 11m baudinį, pats jį užtikrintai realizuoja ir išlaisvina draugą iš šešių kančių padarydamas rezultatą septyni vienas.
Tai vat, taip ir baigėm, 7:1. Mes ketvirtfinalyje. Daugiau rašyti nėra ką, nes ką berašysi, kiek berašysi, Romkos iš garbės lentos jau nebeiškrapštysi...
Ta linksma gaida ir skirstomės po namus.

Po pergalingo vakaro ramiai išaušo Vilkokšninis savaitgalis... O apie tai – jau kita istorija, kitas rašytojas ir kiti veikėjai :)

Muzika ir žodžiai – liaudies. Į žmonių kalbą išvertė ir užrašė G.