Naujieji Verkiai – Aktas 0:1

Šis pirmadienis nepagailėjo mums nei sportinio pykčio, nei fortūnos šypsnio, nei lietaus, nei darganos… bei nei pergalės!
Na jau senokai teko žaisti tokiu oru. Na bet, juk neveltui sakoma, varžybos vyksta bet kokiu oru. Jei iki pietų dar galvojau, kad bus “čysto futbolnaja pagoda”, tai važiuodamas į varžybas mintimis kurenau židinį, gėriau brendį ir galvojau, kad net į medžioklę manęs ir šuns jau tikrai nebeišvarytum.
Susitinkam su turnyrinės lentelės kaimynais, Naujaisiais Verkiais. Registracija į varžybas neblizgėjo anei kiek… visi kažkur kasa bulves tikriausiai. Išskirtinai trumpas atsarginių suolas, bent jau pirmame kėlinyje. Bet nustebino, kad visgi turėjom keletą lišnų brofkinių – Nėrka, Čipsa, Mindaugėlio tata, krepšininkų Ambotų tata, Auris, Piktas (kuris, neišdrįso….), kurie po didžiausiais skėčiais stebėjo ančiukų ir žasiukų šou :)
Startuojam – Labas, Romas, Gelmis su kepure, Ovkė, Šmigis, Dainiukas, Tadytis, Petras, Benas, Mindaugėlis ir Juozas. Vėluodami jungiasi abu ilgi Ambai ir Eima.
Tai kadangi iš daugaus lietu spylė beveik kaip iš kibiro, tai ir žaidimas realiai buvo lygus. Bet pasakysiu, aikštė nebuvo pretenzinga. Kamuolys pakankamai smagiai sukiojosi tarp kojų, nebuvo ir slidinėjančių-griūvinėjančių per daug taip pat. Gal tik ilgi pasai nenusisekdavo tiek mums, tiek Verkiams. Nes kamuolys dažnai skriedavo už galinės arba šoninės linijos, nespėjus jo pasivyti. Šiaip palaikydavom kamuolį ir mes, ir jie. Bet mes darėm pakankamai daug netikslių perdavimų, ypač, trumpi perdavimai, ir tie stebuklingu būdu atitekdavo varžovams. Pamėtėm biškį Juozui už galvų, tas keletą kartų buvo pabėgęs nuo gyvnėjų. Tiek mes tiek varžovai per varžybas turėjom po keletą realių progų. Pirmam kėliny turėjo progų ir Juozas, ir Amba, ir Tadytis, ir Mindaugėlis. Ale dar nemokėjo dviejų lietimų pratimo Verkiai vieną esminę progą turėjo, kai po kampinio keltą ir galva smūgiuotą kamuolį Dainiukas, stovėjęs ant priekinės štangos, atmušė kamuolį jau nuo pat linijos. Buvo nemažai ir kietos kovos, padkatų su gražiais nučiuožimais, bei varžovų nunešimasi. PR gavo geltoną. Bet teisėjas lyg ir tvarkėsi gerai, kažkiek emocijų buvo švilpimo klausimais iš abiejų pusių, bet pernelyg nesureikšminu jų.
Antram kėliny šlapioji futbolo fėja visgi apdovanojo mus. Keliam kampinį, kamuolys lyg žaltys prasirango pro priekinę štangą ir kelis žaidėjus, o ties 11m stovintis Mindaugėlis pasistabdo ir išsyk smūgiavęs išplėšia mums pergalę. Pamoka buvo išmokta. Du lietimai, kaip kvadrate. Pastabdai, pasas. Pastabdai, smūgis. Ką, jaunuoliai pasakysit į tai? Ko mums ir pritrūko pirmajame kėlinyje. Būtume pasidarę rezultatą daug greičiau ir paprasčiau. Aišku, įtariu, jeigu mes būtume mušę daugiau, Verkiai irgi būtų mums įsūdę garantuotai. Turėdami minimalią persvarą, atidavėm iniciatyvą, tik retsykiais bandydami kontratakuoti. Bet gynyba šiandien susitvarkė su visais šlapiais iššūkiais. Ir nors kamuolys Labo vartuose pabuvojo, tačiau tai atsitiko jau po teisėjo švilpuko, nes buvo užfiksuota pražanga prieš mūsų beklibinkščiuojantį Labulį. Net pagailo man jojo į varžybų pabaigą, vos bepakrutėjo, norėjau jau prašyt, kad eitų ilsėtis, o pirštinių komplektą perleistų man, nes būtų tikę prie mano kepurės :) Piktas gavo strėlių, kad liko stovėti po dideliu raudonų skėčiu ir kad nedrįso pavaduoti kolegos. Bet juk norėjai, Sauliukai, taip? Na tikrai norėjai, bet...:))
Saldi pergalė? Ne ne ne, šlapia pergalė :) Saldūs trys taškai, kuriuos reikėjo pajamti šiandien! Trynėm sužvarbusias rankas ir šypsojomės kaip sūris.
Po rungtynių norėjosi tik po šimtą… Sprendžiant iš asmeninės patirties paklausiu – kolegos juk jūs palaikėt man kompaniją, tiesa? Čipsų nenorėjo šiandien niekas, nebent tie, kurie sėdėjo prikūrentose (arba prirukytose) trobose ir maigė televizorių distancinius, nes lietuviškos televizijos jau pabudo iš vasariškų programų kartojimų ir pradėjo naujas meiles ne seiles, ne trikampius ir ne publicistikas...

Tas kur su „ušanke“ buvo.