Kormoranai vs Kormoranai (Geniai vs Geniai)

Tradiciškai kiekvienų metų rugsėjo kažkurį savaitgalį Geniai išsineria iš savo kailių ir virsta kietais Kormoranais. Ne išimtis buvo ir šiemet. Tik savaitgalis susidėliojęs buvo jau arčiau rudens. Bet smagaus futbolo ir linksmų akimirkų tai nesutrikdė.
Penktadienį visi draugiškai susėdome pievelėje prie trenerio Nerijaus apartamentų. Reikėjo susikombinuoti dvi turnyro komandas – Senjorų ir Jauniklių. Kadangi visuomenėje priimta, jog klausti amžiaus nėra itin mandagus dalykas, o Geniai (duotoju atveju Karmoranai) irgi visuomenės dalis – dėl politinių sumetimų sudėtys nebus vardinamos.
Kadangi buvome neblogai apsvaigę nuo penktadienio gaivos – sudėtis dėliojosi ilgai ir, kad suskaičiuotume per dešimt komandos žaidėjų, teko neblogai paplušėti. Kita vertus niekur neskubėjome, o atvirkščiai, mėgavomės gera kompanija. Kol pagaliau sudėliojome sudėtis, sukirpome naudosimas taktikas ir nusprendėme, kuri komanda iš Kormoranų gretų stipresnė (paskutinis klausimas ypač pasiduodantis aršioms diskusijoms), visi išties pavargome ir po truputi pradėjome žvalgytis savo guolių. Kormorys Amba jau penktadieni pradėjo savo šou, po kurio jį galima būtų praminti kėdžių siaubu – dėl viso pikto informuoju, jog jos buvo žalios spalvos. Tiesa dar kažkas bandė save išmėginti rankų laužimuose – ateičiai siūlau laužti kojom – futbolistam tai geriau sekasi.
Pagrindinė Juodkrantės diena pagaliau išaušo. Šeštadienis! Rytas! Samas! Manau, visiems viskas aišku. Vėl nuostabūs šio „šefo“ pusryčiai ir gaudžiantys bažnyčios varpai sukvietė Kormoriukus prie bendro stalo. Skanus ir gavinantis rytas, nors ir su šiek tiek smėlio galvose, buvo puiki dienos pradžia. Pasistiprinę ir išsibudinę pulkais pradėjome traukti pildyti savo gretų stadiono prieigose ir jame.
Tradiškai sudalyvavome turnyro atidaryme, tradiciškai pralaimėjome Plastmasiniams kareivukams iš pajūrio – tiesa šįkart tik jaunimas. O Kormoranai žilstelėjusiomis plunksnomis grūmėsi dėl garbės ir pergalių gretimoje aikštelėje. Labiausiasi pasisekė Kormoranų antrosioms pusėms ir mažiesiems kormoraniukams – kadangi turėjome dvi komandas, o jie buvo įsikūrę tarp abiejų aikščių, nuobodžiauti, palaikant žaidžiančiuosius, nebuvo kada. Nors, manau, nebūtų nuobodžiavę ir niekam aplink su aštriadančiais bucais nelakstant...
Jaunimas antri, senimas – treti ir traukiam tradicinių maudynių į Baltiją. Majorui minusas, kad normalią skaidrią lietuvišką jūrą iškeitė į Juodą ukrainietišką. Be Majoro dar gal apseitume, bet be „buso“ sunkiau... Taigi nuriedėjome keliomis lengvosiomis. Jūra, toli gražu, nebuvo tokia grėsminga kaip pernai, tad buvome drąsūs ir ilgai negalvoję įkritome į ją dar nenusirengę marškinėlių. Tradicinė foto ir tradiciškai susiformavę ratukai, kuriais keliauja kažkokios gėrybės.
Penktadienio pažiba Amba žibėjo ir prie jūros – nuo jos jis parsivežė savo naująjį augintinį – šuniuką (čia turėtumėte rasti jo nuotraukų: http://aktas.lt/fgallery/110). Ir su juo jau nesiskyrė iki pat vakaro – ir girdė, ir šėrė, ir vedžiojo su pasaitėliu, ir glostė. Tiesa, buvo kažkoks užtemimas ir jis jam sudavė – pasekmės – gipsas. Žinos, kaip kelti ranką prieš gyvūną!
Dar šitas kormoranas krėtė šposus ir vakare: kažkur prapuolė, kažkas rado, kažkas pranešė, kažkaip atsirado, kažką pametė, kažkaip keistai atrodė. Žodžiu, jam Juodkrantė buvo mis du šimtai procentų.
Šiemet turėjome dvi skirtingas komandas ir buvo justi tarpusavio konkurencija, kas geriau pasirodys, bet kaip tikrame klube, tarpusavio rezultatas buvo – VIENODOSIOS!
Kaip visuomet, šis savaitgalis praskriejo it akimirka, tačiau itin įstabi! Prabėgs meteliai ir keltas, keliantis į Neringą, vėl bus papuoštas įvairiaspalvėmis plunksnomis ir klegesiu ir mes būsime vėl čia pat!

P.S. Autorius paliko visus savo daiktus sostinėje, tad reiškiu padėką tiems, kurie aprengė, priglaudė pamaitino ir pagirdė. Ačiū!