Ekrano pėdomis. Prelegentai – Aktas 1 – 1

“Juokas juokais, bet šiandien sužinojau, kad esu suomis“ – taip su brofke užpildžiusiais Geniais pasisveikino Marko, atlingavęs su po Velykiniu maišeliu, kuris buvo skirtas atgauti jėgas! O Piktas nė nemirktelėjęs replikavo: „Tai visgi ne estas?!.... Juoko buvo. Kol atsarginiai kvatojo, pagrindiniai apsigaubę pasakiškai lengvu vakaru aikštėje kovojo su Prelegentais. O sprendimus dėl sudėties šįkart priiminėjo demokratiškoji taryba su Zenga ir Piktu priešaky. Eilini kartą suvokėme, jog iš demokratijos nieko gero...

Lyg ir norėtųsi sakyti, jog pirmajame kėlinyje buvome geresni, bet visas susikurtas progas švaistėme velniop į visas puses. Ir Juozas, ir Amba, ir Malyj, ir kiti buvo pralaužę varžovų gynybą, bet Prelegentų vartų sargas arba mūsų kreivi kojūgaliai, arba galų gale vartų konstrukcijos neleido pasidžiaugti įvarčiais. Neišnaudojo savų progų ir Prelegentai.

 Dar kėlinys pasižymėjo ir kieta kova – daug susidūrimų, keletas kortelių, varžovų didžiausiam Pikčiui, žinoma, už ilgą ir aštrų liežuvį. Kovingumu išsiskyrė Mariukas, kuris pliekėsi su priešininkais visuose aikštės kampuose. Po vieno susidūrimo varžovas ilgokai nesikėlė, o mūsų Geniukui iškrito akis – tiksliau lęšis (gerai, kad ne snapas), bet jis greit pats ją atrado, brofkė greit ją nuplovė, ir jis vėl greit įsidėjo sau į akį. Pirmas kėlinys maždaug taip ir baigėsi...

O antrame tikėjomės viską perimti į savo vadžias. Bet vėl nepavyko. Kamavo tos pačios bėdos, kurios yra dvi ir dažniausiai vaikšto susikibusiomis rankomis: neišnaudotos progos ir nuovargis. Pastaroji problema antrajame kėlinyje kamavo abi komandas. Sutemo. Įsijungė šviesos. Tas žmogus, kuris turėjo apeiti visus keturis stulpus aikštės kraštuose, kad įjungtų šviesą, tikriausiai irgi pailso. Modernu!

 Tuomet iš dešinės pusės gavome netikėtą antausį ir pradėjome atsilikti. Puolėme galvotrūkčiais lyginti rezultato. Turėjome kamuolį savo kojose, lipdėme ir progas ir pusproges bet vis nesėkmingai. Kol galų gale Juozas perėmė kamuolį ir po kilusios sumaišties baudos aikštelėje pagaliau iš dvidešimt aštunto su puse karto pasiekėme savo – Vaidutis vistik įgrūdo kamuolį į tinklą. Dar po to Mariukas nuo šešiolikos per sieną privertė truputį išsigąsti varžovus, bet kamuolys pakuteno viršutinės vartų dalies tinklą ne iš tos pusės, iš kurios norėtume. Svajka dar paglostė skersinį iš viršutinės pusės, o Ambos smūgiuotą kamuolį link devynkės vartininkas pasiekė..

Šventės padarė savo, teturėjome tris keitimus, norint palaikyti tempą aikštėje reikėtų kur kas gilesnės sudėties, na o bet tačiau, prie esamų aplinkybių sužaidėme gan neblogai, nors ir vėl išsiskyrėme taikiai. Ir vėl 1 – 1. Pasigirdo pastebėjimų, kad žengiame Ekrano pėdomis. Bet toliau žengsime Akto pėdomis ir jau sekmadienį pagaliau pajusime gyvos žolės kvapą ir Geniukam bus linksma Nemenčinėje.