FGBK Aktas – FK Viltis – 3 - 1

Na ką gi, galima sakyt, Draugai! Sulaukėme dar vieno šventiško ir sėkmingo savaitgalio.  Negana to, kad šiltai saulutei besiritinėjant žydru dangumi, visi darniai apjungėme ir palaiminome Pique ir Shakira santuoką, o jau kitą dieną jiems padovanojome Viltį.

Susirinkome vėl galingai. Kažkiek tikriausiai padėjo ir tai, jog po varžybų buvo suplanuota pirtis.

Skubu pasidžiaugti, jog vėl buvome pilni sportinio pykčio ir noro įrodyti, jog esama vieta turnyrinėje lentelėje nieko nereiškia! Gal tai ir nuvalkiota, bet kovojome pagal garsiųjų muškietininkų principus.

O štai Vilčiai susikaupti ir parodyti, ko yra verti, trukdė kažkiek užriestos nosys į viršų...

Nuo pat rungtynių pradžios buvom itin susikaupę ir lipome išdegusiomis akimis ir sausomis burnomis (jas pripildėm po varžybų). Netrukus žaidybinę persvarą pavertėme įvarčiais. Abu krito po vadovėlinių kombinacijų kraštuose, kai perdavimai tiek iš kairiojo, tiek iš dešiniojo buvo uždaryti nepaliekant vartininkui jokių variantų.

Pertraukos metu vyravo susikaupimas, tik Vėberis įnirtingai bandė palaužti Majoro pasiryžimą vairuoti. Pavyko! Abu laimingi per modernų televizorių, kurio nei laidų, nei antenos nesimato, nagrinėjo Maorių Hakos ypatumus.

Antras kėlinys, kaip visada, prasidėjo sunkiai, klampiai ir iš lėto. Laimei kritines 15 – 20 minučių atsilaikėm, nes Viltis buvo perėmusi iniciatyvą. O Geniukai kantriai dirbo ir laimės ieškojo kontratakose, kur šis tas buvo sukurta, bet visas pritrūkdavo paskutiniojo akordo užbaigimui.

Tadyčio šou: tuomet į aikštę žengė Žemaitis ir ilgai netrukęs segė trečią įvartį į Vilties vartus. O spyrė taip, kaip mėgsta spirti Sportimoje. Beveik nuo vidurio aikštės, iš dešiniojo krašto paleido kamuolį į reikiamą pusę. Jam kamuolys buvo atšokęs po mūsų puolėjų ir varžovų vartininko dvikovos. Sviedinys skrido ilgiau, negu Lietuviai skrenda iki Norvegijos lašišų ganyti,  trajektoriją keitė kelis kartus, vilties neprarandantis Vilties vartininkas skuodė prie vartų linijos, visi kiti, buvę Nemenčinės stadiono prieigose, stebėjo šitą išsišokimą užgniaužę kvapą. O Tadyčio farflas sugalvojo nusileisti tiesiai į varžovų vartų tinklą!

3 – 0 ir pasidarė ramiau ir lengviau.

Tiesa, Viltis ir toliau ieškojo vilties. Prieš pat pabaigą dar sugebėjo Labo pamainą – Aurimą – nuskriausti, bet tai buvo viskas, ką jie tą vakarą Nemenčinėje išgimdė.

Vos nuaidėjus teisėjo švilpukui, kuris patvirtino, jog Geniai nugalėjo 3 – 1, visi subėgome prie televizoriaus pažiūrėti paskutinės minutės tarp Lietuvos ir Naujosios Zelandijos. Krepšinis nebūtų krepšinis, jei ta paskutinė minutė nebūtų trukusi dvidešimt minučių...

Ir trečias kėlinys persimetė į pirtį. O, alyvuogės!...

Žemaitis už savo šposą nuo vidurio aikštės atsilygino kailiukais iš Suomijos. Dėl to labai laimingas buvo Vėberis.

Kur buvęs, kur nebuvęs, išdygo linksmo veido PreSidentas.

Pirmadienis sunkus, bet geras...

Pasirodo, Juozo akistatos su šernu metinės šiandien, kažkas praeitame straipsnyje stipriai apsiriko...

Galima sakyt, Draugai, iki kitų susitikimų!

Zykus