II dublis. FK Fakyrai – FGBK Aktas 1 – 4

Vos trečiadienį trypėme su Fakyrais Fanų stadiono dangą, o jau sekmadienį vėl su jais stovėjome aikštėje – šįkart ant LFF kilimo. Prieš kelias dienas mums nusišypsojo vienuolikos metrų baudinių fortūna, bet visi žino, jog dukart iš eilės laimėti prieš tą pačią komandą – ypatingai sunku. Šitą suvokėme ir susikaupę žengėme su tikslu į savo sąskaitą įsikratyti tris taškus.

                Kova, kaip ir visada su Fakyrais, buvo klampi, nors nuo pat pradžių jautėme pranašumą ir bandėme lipti. Bet pirmajame kėlinyje beveik niekas nesiklijavo taip, kaip norėtume, tad teko maltis visuose aikštės kampuose. Pirmoji kėlinio dalis atrodė lyg betvarkė viengungio kambary.

O štai kėliniui artėjant į pabaigą, atsirado aštresnių momentų: iš pradžių Juozas atšokusį kamuolį vietoj to, kad paguldytų į beveik tuščius vartus, paleido į virpstą (jei sviedinys būtų žinojęs, jog tądien Dūda šventė gimtadienį, gal būtų ir kitaip pasielgęs...). Vėliau Vaidutį , iššokusį vieną prieš varžovų vartininką, apakino saulė, kuri gana lepino gražų sekmadienio vakarą.

Fakyrai bandė kažką kurti, buvo keletas šūviu iš toliau, bet Andžeika, kaip visada, patikimai cementavo visą gynybos liniją. O 73 – iųjų mohikanai, kaip visada, patikimai cementavo atsarginių suolelį. Juolab cemento vakar oi kaip netrūko jiems...

                Svarbiausias pirmojo kėlinio akordas suskambo keturiasdešimt penktąją minutę, beveik su teisėjo švilpuku, skelbiančių pertraukos pradžią. Po perdavimo iš kairės pusės, Tadytis, pašokęs aukščiau už visus, kalė psichologinį vinį Fakyrams į rūbinę. Smūgis buvo mažų mažiausiai įdomus: ar tai galva, ar tai pečiu, ar tai kaklu – atsakymą žino tik įvarčio autorius...

                Tadytis taikosi į efektyviausio žaidėjo titulą – per sezoną sužaidė dvi minutes, bet įmušė tris įvarčius (kas nesupratot, paklausykit Hiperbolės).

                Antrajame kėlinyje tempą didinome ir galų gale palaužėme priešininkus. Antras įvartis krito po perimto kamuolio aikštės viduryje ir greitos kombinacijos kairėje pusėje. Dviguba persvara buvo itin reikalinga, kad truputį atsipalaiduotų kojos ir Geniukai tvirčiau pasijustų ant žemės. Tuomet viskas ėjosi tik geryn. Ilgai netrukus, krito ir trečias įvartis.

                Na, o ant suoliukų 73 –iųjų smūgiuotojai toliau skaičiavo besileidžiančius lėktuvus. Net gi pradėjo jais matuoti laiką. „Iki varžybų liko keturi Wizzair‘ai...“. Be to, Majoras suprato ir garsiai prasitarė, jog pasiilgo Apkės.

                Ir it perkūnas iš giedro dangaus krito įvartis į mūsų vartus. Ir ne bet koks, o tiesiai iš kampinio! Bet Aurimui - jokių priekaištų, nes pastarasis kuo toliau, tuo labiau gerina savo sportinę formą ir siunčia Labui žinutę, jog šis dar ilgai galės mėgautis brofkės teikiamais malonumais...

                Ketvirtas įvartis buvo kovingumo pamoka, kai jau beveik prarasta situacija buvo paversta įvarčių, nes buvo sukovota iki galo ir priimtas nestandartinis sprendimas.

                Smagi nuotaika kartu su trečiuoju kėliniu persikėlė į rūbinę. O ten du lygintuvai ir Tadyčio penkialitriniai finkiški pažadai, išsprūdę po taurės varžybų. Oi tie Geniukų sekmadieniai...

                Tadytis taikosi ir į efektyviausią lygintuvą – vienas gimtadienis, bet palyginimai jau du ar trys...

                Visi keturi įvarčiai dedikuojam taip:

1 įvartis – lygintuvui Gintui (iš šito fejerverkų dar laukiam);

2 įvartis – lygintuvui Gelmiui;

3 įvartis – lygintuvui Juozui;

4 įvartis – Kalifornijos vestuvininkui Apkei

Kitas susitikimas – oranžinis. Nemenčinėj.

 

Zykus