Taurės polufinalas: Taip - Aktas 2:2 (4:3)

Aktas – taurės komanda? Ir taip, ir ne. Kasmet nužygiuojame toli, padarome daug, bet ne viską... Šiemet panašiai. Apie tai žemiau.

Aktas – lygintuvų komanda? Tikrai taip, be jokių ne. Retai bepasirodantis Akto mogihanas CICAAA nedrįso sulaužyti XX-ojo amžiaus nerašytos taisyklės, pasirodė ir palygino. Sprendžiant iš to kokias kalbas ir kokius keistus dalykus po varžybų deklamavo Romka galima suprasti, kad vaišių būta gausiai. Tiesa, Vėberis turėjo pastabų, kita vertus kada jis neturėjo jų...

Rinkomės aktyviai, pavieniui ar komplektuotai riedėjo ekipažas po ekipažo, žaidėjai ir civiliai pildė dirbtinės saulės nušviesto stadiono teritoriją. Nuotaikos buvo geros. Pažiūrėję tuo metu stadione vykusių I-os lygos rungtynių pabaigą, sukritikavę ne vieną momentą ir prisiekę, kad būtume padarę geriau įslinkome į šiltą rūbinę. Vaizdas persirengimo kambaryje: Labas laukdamas Aurimo nerimastingai vaikšto iš kampo į kampą, Nerka mintyse talpina žaidėjus į atskiras pozicijas, Zykelis intymiai tepasi šlaunį verdančio vandens pojūčio tepalu, Pajuodis siūlosi padėti, Amba telefonu reguliuoja fūristo dienotvarkę, Mantukas supranta, kad neturi getrų, kambariokai tiesiog žiūri vienas į kitą, tada į rūbinę kur buvęs kur nebuvęs įžengia Romas (CocaColaMan), malonus siurprizas, verčiantis Nerka perdėlioti sudėtį. Taktika ko gero aiški daugeliui, „antru numeriu“ (nors buvo siūlymų ir „trečiu“ bandyti). Prieš TAIP kitokiu numeriu nelabai kam pavyko šį sezoną.

Pirmas kėlinys. Nieko netikėto, TAIP valdo kamuolį, daugiau žaidimo prie mūsų vartų, puolime jie aštresni, mes daug tikimės iš kontratakų. Viena tokia kažkiek paeina, Juozas iš aikštės vidurio meta į kraštą Pajuodžiui, tas vienu lietimu į priešingą kraštą Ambai, tas praktiškai vienas prieš vartininką, klaidina, bet atleidžia kamuolį, kuris rieda netoli Zykaus, bet ir tam trūksta dviejų metrų iki „uždarymo“. Toliau kantriai laukiam. Apie 30 min. vienas prieš mūsų Aurimą tolimu tiksliu pasu išvedamas varžovų puolėjas, kuris iš baudos aikštelės prieigų tiksliai į apatinį kampą, be priekaištų mūsų vartų sargui. Likus kelioms minutėms iki kėlinio pabaigos darom priverstinį keitimą, aikštę dėl nekasdieniškų priežasčių palieka ir stadioną tekinas apleidžia Pajuodis. Po pirmo 0:1, ne lygu ir nepirmaujam.

Antras kėlinys. Lyg ant sparnų. Nejučiomis perimam iniciatyvą. Dažnėja mūsų bandymai brautis į baudos aikštelę, aštrėja atakos, noro yra, pamažu atsiranda ir galimybių. Kampinis prie TAIP vartų. Svaika kelia kampinį, kamuolys krenta tiesiai senam geram ir ko gero mažiausiam kambariokui visoje aikštelėje ant galvos, įvartis, lygu 1:1! Širdį veriantis bičiulių apsikabinimas ir lengvai malonus bei įkvepiantis atodūsis/įkvėpimas brofkėje. Toliau lyg ant sparnų. Likus 10 min. sudėliojam pakankamai gražią ir svarbiausia laimingą ataką, po perimto kamuolio gynyboje tiksliais ilgais ir trumpais pasais kamuolys nukeliauja pas Ambą, kuris suklaidinęs varžovų gynėją siunčia žemą ir taiklų, 2:1!!! Aikštelėje ir brofkėje džiaugsmo proveržis, žaidėjai užsivedinėja paskutinėms minutėms, o civiliai užsivedinėja rėždami tostus į viens kito sveikatą. TAIP skubotai metasi į puolimą, mums vėl atsiveria galimybės užpulti iš pasalų, susikuriam dar 3-4 progas pergalei diagnozuoti, bet… Deja, likus vienai minutei TAIP žaidėjas keliolika kartų pasikirtęs kamuolį ir privertęs mūsiškius linguoti smeigia žudikišką lyginamąjį, po minutės teisėjo švilpukas. Pendeliai - loterija, kurios mes nelaimėjom.

Žiūrėjosi šiandien varžybos, visi aikštėje dalyvavę geniai verti tik pagyrų už norą ir kovą. Gaila tik ir apmaudu dėl galutinio rezultato.

Nuleistais snapais ir lėtu žingsniu palikome stadioną, tačiau auksiniai Svajūno išrasti ir niekam iki šiol negirdėti žodžiai “kamuolys yra apvalus” bei Cicos vaišės nuotaiką šiek tiek pakėlė. Vaizdas rūbinėje po varžybų: Labas telefonu pramušinėja komandai salinius bucus, Žemaitis siunčia linkėjimus iš Vokietijos, kambariokai gaudo vienas kito žvilgsnį, Zykus su Mariuku kažkur “išėję”, gaisrininkai tariasi susiskambint, nes nujaučia, kad neužmigs, treneris rūpestingai pilsto arbatą, o Romka mena neįmenamas mįsles…

O tuo tarpu mūsų Piquė (Pajuodis) gimdymo namuose savo Shakirą (Pajuodė) už rankos laiko ir šeimos pagausėjimo laukia. “It’s a boy!!!” - sušunka pribuvėja. Kraipo galvas Pajuodžiai ir galvoja „gal be reikalo visi rubeliai rūžavi...“. Tai va, slėpė savo „špingalietą“ PajuodžiukasJ

Stipriausi ir gražiausi sveikinimai Pajuodžiams!!!